Investavimo strategijos. Įvadas

Gerai suplanuota investavimo strategija yra būtina prieš priimant bet kokius investicinius sprendimus. Strategijos paprastai sudaromos ilgam laikotarpiui ir jų formavimas didžiąja dalimi priklauso nuo ilgalaikių tikslų ir rizikos.

Investicijų grąža ne visada aiški, todėl investuotojai parengia strategiją aktualiems klausimams spręsti. Subalansuotos investavimo strategijos paprastai yra investicinio proceso, kuris yra ilgalaikis ir su priimtina rizika,  dalis.

Kai strategija yra agresyvi, tikimybė pasiekti aukštesnį tikslą yra didesnė. Efektyvi strategija turi remtis „portfelio teorija“ (Portfolio Theory), kuri suderina rizikos ir grąžos įvertinimus.

Investavimo strategija paprastai priskiriama finansų, o ne ekonomikos sferai. Ji apibrėžiama kaip taisyklių, aiškios elgsenos procedūrų rinkinys, padedantis investuotojui suformuoti savo investicijų portfelį.

Investavimo strategija remiasi rizikos ir investicijų grąžos kompromisu. Aukštos grąžos investiciniai instrumentai paprastai siejami su didesne rizika, palyginus su žemos grąžos investicijomis. Investicijų grąža gali būti apskaičiuojama remiantis praeities ar dabartinės investicijomis arba numatoma būsimų investicijų grąža.

Simboliškai, ji gali būti išreikšta taip (procentais):

Investicijų grąža (ROI)=Vf/Vi -1, kur Vf – galutinė (arba numatoma) investicijų vertė, o Vi – pradinė investicijų vertė.

Investicijų grąža (ROI) yra pelninga, kai Vf/Vi-1>0 ir investicija laikoma nepelninga, kai galutinė investicijų vertė yra mažesnė nei pradinė investicija.

Investavimo strategijų tipai gali būti apibrėžti taip:

Pasyvaus investavimo strategija – transakcijų išlaidų mažinimas.

Aktyvaus investavimo strategija, naudojama maksimaliai padidinti pelną, remiasi rinkos ciklų tarp skirtingų investicinių instrumentų grupių skirtumų, dar vadinama „Market timing“ strategija. Tai „šokinėjimas“ tarp instrumentų ir instrumentų grupių, kurios yra pigios esamu metu, išlaikymas iki kainos pakyla maksimaliai, paskui vėl ieškoma atpigusių instrumentų. Tokia strategija taikoma ypač ilgam laikotarpiui.

Taip pat investuotojai gali rinktis „Pirk ir Laikyk“ („Buy and Hold“) strategijas sąlyginai stipriai svyruojantiems instrumentams pirkti, žinant, kad šie instrumentai ilgame periode duoda patrauklią grąžą.

Klasikine, Benjamin‘o Graham‘o propaguota strategija, laikoma „Vertės strategija“ („Value investing“). Ji orientuojasi į tai kad investuotojas pirkdamas bendrovės akcijas biržoje, tarsi perka visą kompaniją, nekreipdamas dėmesio akcijų rinkos konjunktūrą ar bet kokius kitus išorės faktorius. Jei investuotojas gali nusipirkti akcijų žemesne kaina nei investuotojai mano ją būsiant ateityje, sakoma, kad jis rado „vertės investiciją“.

Kitos investavimo strategijos gali būti susijusios su nacionalinių ar federalinių vyriausybių investiciniais planais. Tai gali būti susiję su investicijomis į vidaus ūkį, infrastruktūras, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) pritraukimą ir pan.

Investavimas į investicinius fondus gali būti tinkama strategija mažiau patyrusiems investuotojams. Čia jūs investuojate ne tiesiogiai į pasirinktus vertybinius popierius ar jų grupes, o patikite pinigus fondų valdytojams, šie savo ruožtu investuotojų patikėtus pinigus paskirto tarp įvairių instrumentų grupių ir suformuoja investicinius fondus. Visa problema yra išsirinkti ne tik fondus, bet ir patikimus bei profesionalius fondų valdytojus.

Ateityje aprašysime įvairias galimas strategijas, pasistengsime jas sugretinti.

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: