Naftos kainų grįžimas į ankstesnes aukštumas – menkai tikėtinas

Iš kartelio jau nieko nebeliko

Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) era artėja prie pabaigos. Ankstesniais bandymais nesugebėjęs išstumti JAV skalūninės naftos gamintojų iš rinkos, pastaraisiais mėnesiais kartelis nesėkmingai bandė priversti naftos kainas šoktelti į viršų.

Pasikeitęs jėgų balansas pasaulinėje naftos rinkoje reiškia, kad grįžimo prie aukštų – 100 JAV dolerių už barelį viršijančių – kainų bent jau artimiausiu laikotarpiu greičiausiai neišvysime.

2016 m. lapkričio pabaigoje OPEC bei grupė organizacijai nepriklausančių valstybių, įskaitant ir Rusiją, sutarė apriboti naftos išgavimą.

Taip buvo siekiama pakelti nuo 2014 m. ženkliai kritusį naftos kainų lygį. Sutarta dėl maždaug 2 proc. pasaulinės naftos rinkos – 1,8 mln. barelių per dieną (mb/d) – apimančio produkcijos ribojimo.

Nepaisant susitarimo apimties, jo dėka padidinti naftos kainų nepavyko. 2016 m. gruodžio pradžioje, iškart po susitarimo pasirašymo, Brent tipo naftos barelis kainavo 54 JAV dolerius, o pastaruoju metu jo kaina svyruoja apie 50 JAV dolerių.

Tai nė iš tolo neprilygsta iki 2014 m. vidurio vyravusioms kainų aukštumoms, kai ir 100 JAV dolerių už barelį buvo ne riba.

Dėl to, kad nesugebėjo priversti kainų pakilti (ar bent jau išsilaikyti tokio paties lygio), iš dalies kaltas pats kartelis. Jo nariams taip ir nepavyko pilnai įgyvendinti prisiimtų įsipareigojimų – naujausiais duomenimis, produkcijos ribojimo mastas sudaro 78 proc. sutartos apimties.

Be to, OPEC galimybes paveikti naftos kainas riboja ir tai, kad išsivysčiusios šalys pastaruoju metu sukaupė itin dideles naftos atsargas ir dabar mažiau priklauso nuo jos tiekimo ir gavybos pokyčių.

JAV skalūninės naftos gamintojai neleidžia kainoms kilti

Vis dėlto esminė OPEC pozicijų praradimo priežastis yra struktūriniai žaliavos pasiūlos pokyčiai. 2014 m. kartelio sprendimas neriboti naftos išgavimo net ir krintant kainoms nulėmė pasaulinės rinkos perpildymą ir tolesnį kainų mažėjimą.

Veikiausiai taip buvo siekiama iš rinkos išstumti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) skalūninės naftos gamintojus, kurių veiklos sąnaudos didesnės nei tradicinių eksportuotojų.

Priešingai nei buvo prognozuojama, JAV skalūninės naftos įmonės sugebėjo atlaikyti OPEC spaudimą ir prisitaikyti prie žemų kainų aplinkos.

Daugeliui įmonių, veikiančių šiame sektoriuje, per pastaruosius porą metų pavyko svariai – vidutiniškai ketvirtadaliu – sumažinti naftos gavybos sąnaudas.Naftos kainų grįžimas į ankstesnes aukštumas – menkai tikėtinas

Skalūninės naftos gamintojai, eksploatuojantys jau veikiančius gręžinius, gali veikti net kainai nukritus iki 24–35 JAV dolerių už barelį (JAV standartinės WTI tipo naftos) – priklausomai nuo geografinio regiono, kuriame vykdoma gavyba.

Tam, kad atsipirktų investicijos į naujus skalūninės naftos gręžinius, kainų lygis turėtų laikytis apie 46–53 JAV dolerius už barelį.

Statistika rodo, kad žaliavos gavyba šalyje ne tik nemažėja, bet ir toliau auga. JAV Energetikos informacijos administracija prognozuoja, kad 2018 m. šalyje bendras išgaunamos naftos kiekis pasieks 10 mb/d ir bus didžiausias nuo pat 1970 m.

Didžiąją šio augimo dalį sudaro sparti skalūninės naftos gavybos, šiuo metu sudarančios apie 5,5 mb/d, plėtra.

Taigi, nepaisant OPEC pastangų, pasiūla pasaulinėje naftos rinkoje ne tik nemažėja, bet ir turi tendenciją augti. Tai, tikėtina, sukurs papildomą spaudimą kainoms išsilaikyti pakankamai žemame dabartiniame lygmenyje ar net privers jas dar labiau kristi.

„Naujoji normali“ naftos rinkų būsena?

OPEC ir toliau išgauna apie trečdalį visos pasaulyje sunaudojamos naftos, ir tai gali daryti itin pigiai. Tačiau JAV skalūninės naftos gamintojų prisitaikymas prie žemų kainų reiškia, kad kartelio galimybės vienašališkai kontroliuoti pasaulinę rinką stipriai sumenko.

Vertinant naftos kainas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiais, galima išskirti du ateities scenarijus. Mažos pasiūlos scenarijus numato išaugusią OPEC ir karteliui nepriklausančių valstybių drausmę ribojant naftos išgavimą, galimus platesnio masto naftos produkcijos ribojimo susitarimus bei išgavimo sutrikimus šalyse, kurioms būdinga didelė geopolitinė rizika.

Augančios pasiūlos scenarijus pagrįstas didėjančia skalūninės naftos išgavimo apimtimi JAV bei toliau prastėjančiais įsipareigojimų laikymosi rodikliais OPEC ir sąjungininkų šalyse.

Pirmuoju atveju naftos kainos galėtų svyruoti ties 52–56 JAV dolerių už barelį riba. Antrojo scenarijaus išsipildymas reikštų kainų nusistovėjimą ties 44–48 doleriais už barelį.

Tolesnis JAV skalūninės naftos sektoriaus augimo potencialas bei menkas ligšiolinių išteklių išgavimo ribojimų rezultatyvumas leidžia daryti prielaidą, jog 2017–2019 m. pasaulinės naftos kainos turėtų svyruoti netoli 50 JAV dolerių už barelį (BrentWTI ir Dubai tipų indeksas) ribos.

Tokiame lygyje nusistovėjusios kainos iš esmės atitiktų JAV skalūninės naftos išgavimo sąnaudas, reikalingas investicijoms į naujus gręžinius atsipirkti, ir atspindėtų išaugusią šiuos išteklius išgaunančių įmonių įtaką globaliai naftos rinkai.

Žinoma, prognozes gali pakoreguoti netikėti rinkos sukrėtimai, tokie kaip nauji kariniai konfliktai Artimuosiuose Rytuose.

Ilgesniuoju laikotarpiu naftos kainos gali vėl išaugti

Status quo naftos rinkoje išsilaikymas leidžia tikėtis tolesnės teigiamos įtakos pasaulio, o ypač naftą ir jos produktus importuojančių šalių, tokių kaip Lietuva, ekonomikos augimui.

Naftos kainos per artimiausius kelerius metus taip pat neturėtų sudaryti reikšmingo papildomo spaudimo infliacijai didėti.

Tai savo ruožtu gali tapti vienu iš veiksnių, ribosiančių pagrindinių pasaulio centrinių bankų galimybes artimiausiu metu kelti palūkanų normas.

Be to, nusistovėjusios sąlyginai žemos naftos kainos neigiamai atsilieps investicijoms į naujų naftos telkinių paiešką ir modernių išgavimo technologijų kūrimą.

Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, 2014–2016 m. pasaulinės investicijos į naftos (ir dujų) sektorių susitraukė 44 proc.

Ilgesniuoju laikotarpiu sumažėjusios investicijos gali tapti svarbiu naftos pasiūlą ribojančiu veiksniu, galimai sudarysiančiu sąlygas kainų grįžimui į aukštesnį lygmenį.

Komentuoja Mindaugas Liutvinskas, Lietuvos banko Ekonominės politikos analizės skyriaus vyresnysis ekonomistas

Šaltinis: Lietuvos bankas 


Facebook Comments

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: