AB Lietuvos jūrų laivininkystė – skandinti negalima paleisti plaukti
AB Lietuvos jūrų laivininkystė. Kol kas turime Vyriausybės sprendimą gelbėti tai, kas daug kam atrodo yra negelbėjama. Analitikų nuomonės šiuo klausimu sutampa. Liepos 24 d. bendrovės akcijų kaina Vilniaus biržoje pasiekė techninį minimumą – 0.001 euro. Žemiau nėra kur, nors ir tokia kaina yra permokama už labai nuostolingo verslo akcijas.
Jau nuo 2009 m. iki dabar AB Lietuvos jūrų laivininkystė bendrasis pelnas buvo neigiamas. Iš principo tai reiškia, kad veiklos pajamų jau pats pirmasis centas yra su minuso ženklu. Paprastai toks verslas ilgai nesilaiko ir bankrutuoja. Gal net ir ne tame bėda. Juk čia galima suprasti, kad po pasaulinės finansų krizės pasaulinė laivininkystė patyrė didžiulį stresą, po kurio nedidelėms bendrovėms išgyventi labai sunku. Reikia tik palaukti geresnių laikų.
Tačiau laukti sudėjus rankas negalima. Reikia kažką daryti. Pati bendrovės pateikiama informacija formali ir šykšti. Iš jos žinome, kad vadovybė turi pasirengusi strateginį planą, kurio pasireiškimą matome per turto (laivų) pardavimą. Pačioje bendrovėje per 6 metus pasikeitė keli generaliniai direktoriai. Atsistatydino net l.e. generalinio direktoriaus pareigas Valerijus Adamonis.
AB Lietuvos jūrų laivininkystė informacijos apie tai, kad nebeliko jokio generalinio direktoriaus investuotojams nepateikė. Kipišas prasidėjo kai Lietuva buvo išbraukta iš baltuoju vadinamo Paryžiaus memorandumo šalių vėliavų sąrašo. Pakeitus skaičiavimo metodologiją, užstrigo AB Lietuvos jūrų laivininkystė sulaikomų laivų skaičius ir kartai. Pasirodo, šiuo metu buvo areštuoti bent trys laivai.
Metų pradžioje Vyriausybė bandė paskirti bendrovė milijoninę paramą, bet susilaukė kritikos dėl mokesčių mokėtojų lėšų švaistymo. Dabar bendrovę gelbsti bankas, esantis pagrindiniu jos kreditoriumi. Reikia tikėtis, kad bankas irgi turi strateginį planą, kaip atgaus savo lėšas.
Ar galima šiandien daryti kokias išvadas?
Ir be šios situacijos žinome, kad valstybė yra labai prastas verslininkas. Todėl nepavykus kompanijos privatizacijai, iš pozicijos pradėjo trauktis investuotojai. Apie būsimo holdingo veiklą dar anksti kalbėti.
Realiai išvadas reikėjo daryti labai seniai, dar 2008 m., ir pardavinėti bendrovės akcijas, jei kas buvo investavęs. Bus gaila jei šioje istorijoje nukentės smulkieji akcininkai. Bet čia norom nenorom peršasi garsus klasiko šūksnis: „Ko jį velnias nešė į tą galerą?“ Tos pačios klastos.