Šeštadienis, 5 spalio, 2024
Mokomieji Straipsniai

Apie investavimą biologiškai. III dalis

III dalis. Praeitoje straipsnių ciklo dalyje apžvelgėme itin reikšmingą emociją kiekvienam investuotojui – godumą. Šioje, jau trečioje, straipsnių ciklo dalyje papasakosime apie apgailestavimo jausmą ir jo įtaką investuojant.

“Sustabdykit laikrodžius, išjunkit telefoną, nutildykit šunį… te raudotojai pradeda giesmę…” – W. H. Auden

Šuo lietuje

Iki šios dienos Dena Robertsoną lydi neišdildomi atsiminimai apie skausmą, kurį jis pajuto 2002 metų liepos 22 dieną, kai jo investicinio portfelio vertė nukrito į patį dugną. Dėl kelių labai nesėkmingų sandorių su interneto akcijomis ir technologijų fondais, Robertsonas prarado beveik vieną milijoną dolerių: iš 1,45 mln. dolerių per mažiau nei pustrečių metų jam liko tik 0,46 mln. dolerių.

“Aš jaučiausi kaip tas šuo, kurį kartą mačiau Los Andželo greitkelyje lyjant. Jį buvo kliudžiusi mašina, ir jis šlubavo. Automobiliai nesustodami važiavo pro šalį, tuomet šuo tiesiog sustojo ir pažiūrėjo į artėjantį transporto srautą su tokia skausminga šypsena, lyg galvotų: “Man nesvarbu, ar jūs mane partrenksite, ar pravažiuosite pro šalį, aš tiesiog daugiau nebegaliu bėgti”

Apie investavimą biologiškai. III dalis

Kaip patyrė savo kailiu Robertsonas, pinigų praradimas gali priversti jus jaustis beveik neįsivaizduojamai bjauriai. Momento įkarštyje netikėtumas priverčia sušukti “Ak!”, “Oi!” arba “O, ne!”. Apgailestavimas atslenka šaltoje kito ryto šviesoje, kai jūs imate save graužti mintimis “Ką aš, po galais, galvojau?” arba “Kaip aš kada nors galėjau patikėti tokia nesąmone?”

Viena iš sunkiausių jūsų, kaip investuotojo, užduočių yra gerai numatyti, koks skaudus gali būti jūsų apgailestavimas dėl padarytų klaidų. Jūs galite nustoti apgailestauti ir pasimokyti iš savo klaidų. Investuoti nedarant jokių klaidų yra neįmanoma, tačiau įmanoma nustoti graužtis, kai jas padarai.

Niekas nemyli pralaimėtojo

Įsivaizduokite, kad galite rinktis tarp garantuoto 3000 dolerių laimėjimo ir lošimo su 80 procentų tikimybe laimėti 4000 dolerių ir 20 procentų tikimybe nelaimėti nieko. Jeigu jūs kaip dauguma žmonių, pasirinksite garantuotą dalyką.

Dabar įsivaizduokite, kad galite rinktis tarp garantuoto 3000 dolerių praradimo ir lošimo su 80 procentų tikimybe pralošti 4000 dolerių ir 20 procentų tikimybe nepralošti nieko. Ką darytumėte dabar? Šiuo atveju 92 proc. žmonių atsisako garantuoto dalyko ir pasirenka lošimą.

Jums būtų naudingiau pasirinkti lošimą pirmajame pavyzdyje ir garantuotą dalyką antrajame – priešingai, nei jūs, ko gero, pasirinkote.

Vidutiniškai 80 procentų tikimybė laimėti 4000 dolerių yra verta 3200 dolerių (80×4000 = 3200). Taigi pirmajame pavyzdyje lošimo “tikėtina vertė” yra 200 dolerių aukštesnė nei garantuoto dalyko. Remiantis ta pačia taisykle, 80 procentų tikimybė prarasti 4000 dolerių atima iš jūsų 3200 dolerių. Ir antruoju atveju būtų logiška pasirinkti garantuotą 3000 dolerių praradimą – bendrai paėmus, jums liktų 200 dolerių daugiau.

Tačiau esant tokiam pasirinkimui yra sunku laikytis griežtos logikos, kadangi mintis apie pinigų praradimą jūsų emociniuose smegenų centruose sukelia galimo apgailestavimo jausmą.

Jeigu pasirinksite 80 procentų tikimybę laimėti 4000 dolerių ir nelaimėsite nieko, jūs imsite kankintis, kad atsisakėte garantuotų 3000 dolerių. O 100 procentų tikimybė prarasti viską sukelia daug nemalonesnį jausmą, nei dar didesnio praradimo rizika sujungta su maža tikimybe neprarasti nieko. Imtis veiksmų – ar vien tik galvoti apie veiksmus – kurie galėtų baigtis neišvengiamu praradimu, yra nepaprastai skausminga.

Tas pats instinktas verčia milijonus į pensiją išėjusių investuotojų savo santaupas laikyti grynaisiais pinigais ir obligacijomis – jie bijo apgailestavimo, kurį jaus, jeigu investuos į akcijas prieš pat rinkos krachą. Tačiau jei portfelį, sudarytą iš grynųjų pinigų ir obligacijų, papildysite akcijomis, tai beveik garantuotai padidins investicijų grąžą ilgame laikotarpyje.

Sunku skirtis

Kaip elgiasi investuotojai, kai juos iškankina apgailestavimai? Dauguma žmonių ne puola į paniką, o sustingsta. Kad suprastumėte šį sąstingį, apmąstykite du pavyzdžius:

Polas turi kompanijos A akcijų. Praeitais metais jis svarstė galimybę pakeisti jas kompanijos B akcijomis, tačiau nusprendė to nedaryti. Dabar jis sužino, kad turėtų 2500 dolerių daugiau, jeigu turimas akcijas būtų pakeitęs kompanijos B akcijomis.

Džordžas turi kompanijos B akcijų. Praeitais metais jis pakeitė jas kompanijos A akcijomis. Dabar jis sužino, kad turėtų 2500 dolerių daugiau, jeigu būtų pasilaikęs kompanijos B akcijas.

Kuris iš jų jaučiasi blogiau? Net 92 procentai apklaustų žmonių sako, kad Džordžas apgailestauja labiau nei Polas – klaidingas veiksmas žeidžia labiau nei klaidingas neveikimas. Jūs buvote saugus, tačiau nusprendėte rizikuoti. Kai viskas žlugo, pasijutote kaip kvailys, kadangi rizikuoti jūs neprivalėjote. Štai kodėl klaidos dažnai paralyžiuoja investuotojus.

Vieną kartą susimovę, jūs bijote vėl imtis veiksmų, kurie situaciją galėtų dar labiau pabloginti. O vienintelis dalykas, blogesnis už pralaimėjimą, yra baisi mintis “aš esu nevykėlis”. Todėl dauguma investuotojų nekantriai trokšta iškeisti savo investicijas į grynuosius pinigus, kai jos duoda pelną, tačiau kai investicijų vertė nukrinta, jiems nesinori jų parduoti, kadangi pardavimas nuostolį “ant popieriaus” paverčia realiu nuostoliu.

Kaip dažnai būna, tai, kas neturi jokios ekonominės prasmės, turi kuo aiškiausią emocinę prasmę. Kai parduodate nevykusią investiciją, jūs patiriate ne tik finansinį, bet ir psichologinį nuostolį, kadangi pripažįstate, jog padarėte klaidą. Parduodami jūs save baudžiate.

Laikydami nesėkmingas ir parduodami sėkmingas investicijas tikrai netapsite turtingi, bet taip elgiasi beveik visi investuotojai:

  • Ištyrus maždaug 2 mln. sandorių paaiškėjo, jog tikimybė, kad Suomijos investuotojai parduos savo akcijas po smarkaus jų kainos kritimo yra 32 procentais mažesnė už tikimybę, kad jie parduos akcijas kainai pakilus.
  • Profesionalūs Izraelio finansų vadybininkai neparduoda savo kritusių akcijų vidutiniškai penkiasdešimt penkias dienas – tai daugiau nei dvigubai ilgesnis laikotarpis už tą, kurį jie laiko savo pakilusias akcijas.
  • Nebrangioje brokerių firmoje peržiūrėjus 450 tūkst. sandorių pasirodė, kad 21,5 proc. klientų niekada nėra pardavę nė vienos akcijos, kurios kaina nukrito!
  • Žmonės, norintys parduoti savo namą, dels ilgiau, jeigu jiems grės nuostolis, jie gali netgi visiškai atsisakyti tokio sandorio.

Investuotojai mano, kad visada egzistuoja galimybė, kad prastos akcijos ar fondas ateityje gali iškilti labai aukštai. Jūsų instinktas sako, kad, pardavę juos dabar, galiausiai graušitės dvigubai: dėl to, kad apskritai pirkote, ir dėl to, kad pardavėte prieš pat jų kainų kilimą.

“Galbūt jei aš tiesiog paliksiu akcijas ramybėje, jos vėl pakils, – sakote sau. – Jei tik kaina pakiltų iki tos, kurią aš sumokėjau pirkdamas, galėčiau viską parduoti bent jau be nuostolio.”

Apgailestavimo priežastis yra akivaizdi: jei parduosite savo mėgstamas akcijas, apie kurias viską žinote, suduosite smūgį savo savimeilei, o tada gali būti, kad pakeisite jas akcijomis, apie kurias mažiau žinote ir prarasite dar daugiau pinigų. Rezultatas yra portfelio paralyžius: sąstingio būsena, kai jūs suprantate, jog padarėte vieną klaidą, bet bijote imtis veiksmų, kad nepadarytumėte kitos.

Apgailestavimo numaldymas

Kad “laikas gydo visas žaizdas” galbūt yra ne visai tiesa, tačiau dauguma investavimo “įbrėžimų” ilgalaikių randų nepalieka. Apskritai imant, mes daug geriau sugebame sumažinti savo apgailestavimą, nei patys suvokiame. Tai gali truputį užtrukti, bet žmonės prisitaiko prie esamos situacijos ir žengia pirmyn.

Net sustingęs portfelis gali uždirbti pinigų, jei praeis pakankamai daug laiko, ir užteks vienos didelės sėkmės, kad būtų kompensuota daugybė nuostolingų investicijų. Keistas paradoksas: apgailestavimo laukimas dažnai būna skausmingesnis už jo išgyvenimą. Todėl investuotojai dažnai labiau kankinasi vengdami rizikos, dėl kurios, jų manymu, vėliau gali tekti gailėtis, negu rizikuodami ir galiausiai tikrai dėl to apgailestaudami.

Investuotojai, vengiantys veiksmų, kurie, jų manymu, vėliau gali skaudžiai pakenkti perka “emocinį draudimą”, kurio jiems iš tikrųjų nereikia.

Investuojant galima padaryti dvi klaidas. Pirmoji yra momentinė ir siutinanti: jūs perkate, o kaina staiga krinta arba jūs parduodate, o kaina šauna į viršų. Jūs akimirksniu suprantate, kad pasielgėte neapdairiai ir iš karto imate sau priekaištauti.

Antroji klaida yra ne tokia akivaizdi kaip pirmoji. Kai gulite ant rankšluosčio paplūdimyje, sunku stebėti savo odą ir pamatyti, kaip jos sveikas rudas įdegis virsta skaisčiai raudonu skausmingu nudegimu. Nudegimas atsiranda taip palaipsniui, kad perėjimas yra nepastebimas. Investavimo klaida dažnai būna kaip nudegimas saulėje: jos priežastis yra užmaršumas, nerūpestingumas arba prisirišimas prie seniau pasirinkto varianto, kuris jūsų galbūt niekada nedžiugino. Bet jau po visa ko, kai klaida tampa akivaizdi, gali velniškai skaudėti, ir jūs apgailestaujate, kad ją padarėte.

Nuo teorijos prie praktikos

Tradiciškai, straipsnio pabaigoje pateikiame dar keletą patarimų iš nagrinėtos temos apie apgailestavimą:

■ Pripažinkite ir susitaikykite.

Šio straipsnio pradžioje pasakojome apie Deną Robertsoną, kuris dėl nuvertėjusių akcijų pasijuto kaip “šuo lietuje”. Jis iš pradžių neigė nuostolius (kai jie dar nebuvo dideli), tačiau vėliau jam teko juos pripažinti.

“Kai išsakai viską garsiai, tai visai nesuprantamu būdu pakeičia visą reikalo prigimtį, o tada tu gali pakeisti savo elgseną.” Robertsonas jautė, kad reikia imtis veiksmų, kol neišgaravo ir likę pinigai. Tačiau žodis “Stop” buvo pasakytas jau praradus didžiąją dalį pinigų.

Taigi, vienas iš geriausių būdų išjudinti sustingusį portfelį yra aptarti susidariusią situaciją su žmogumi, kuriuo jūs pasitikite. Draugas ar tėvai, sutuoktinis ar partneris gali padėti jums atsikratyti gėdos ir kaltės jausmo. Kad galėtumėte pasimokyti iš savo klaidos, pirmiausia privalote pripažinti, kad ją padarėte. Daug racionaliau yra garsiai prisipažinti, nei susigėdus tyliai graužtis.

■ Sumažinkite galimus nuostolius, bet ne per daug.

Biržos specialistai dažnai siūlo taikyti “nuostolio stabdymo metodą” – savo brokeriui iš anksto nurodama automatiškai parduoti akcijas, kai jų kaina nukrinta iki tam tikro dydžio.

Tačiau jeigu jūs nustatysite “nuostolio stabdymo” ribą per arti esamos kainos, bus nuolatos išparduodamos jūsų turimos geros akcijos, kurios pakeliui į ilgalaikį klestėjimą patiria trumpalaikį smuktelėjimą.

Kiekvieną kartą, kai jūsų nuostoliai taip “stabdomi”, jūsų brokeris gauna komisinius. O jūs galite negauti nieko, tik graušitės nagus stebėdami, kaip tos akcijos vėl kyla aukštyn.

■ Jeigu nežinote, tai ir neskauda.

Jeigu jūsų portfelis tikrai diversifikuotas, tai jūs iš esmės užsitikrinate, kad vieni aktyvai duos gerus rezultatus, o kiti – blogus.

Jeigu riziką suprantate kaip tikimybę bet kuriuo momentu patirti nuostolį, tai diversifikuotas portfelis tikriausiai yra rizikingesnis už vieną koncentruotą investiciją. Tačiau rizikos supratimas turėtų būti ne toks – jūs net neprivalote pajusti savo nuostolių, nebent patys pradėtumėte jų ieškoti.

Kiekvienas, kuris kada nors skiepijosi, žino, kad skausmas dažnai priklauso nuo to, kaip atidžiai jūs stebitės švirkštą.

■ Pakeiskite savo požiūrį.

Jeigu investicijos vertė per dvi dienas nukrinta 25 procentais, tai gali įvaryti siaubą – ypač jeigu jūs viską stebite iš karto po nuosmukio biržos tinklalapyje, kuriame duomenys nuolatos atnaujinami realiu laiku.

Apimti panikos jūs vis lyginate esamą kainą su buvusia pačia aukščiausia kaina (arba su ta kaina, kuri buvo prieš pat nuosmukį). Hipotetinės mintys gali suėsti jus gyvus: “Jei tik būčiau jas pardavęs, kai kaina buvo viršūnėje…”

Apie investavimą biologiškai. III dalis

Tačiau pasinaudojus internetu jūs galite išsiaiškinti, kaip kito šių akcijų kursas nuo to laiko, kai jūs jas nusipirkote. Dėmesio sutelkimas į tai, kiek uždirbote nuo pat pradžios, o ne į tai, kiek praradote nuo buvusios aukščiausios kainos, padės jums nesijausti kvailiu dėl to, kad tų akcijų nepardavėte.

Juk jei nebūtumėte apskritai pirkę šių akcijų, būtumėte negavę ir viso to pelno, kurį uždirbote prieš šį nuosmukį.

■ Išlaikykite balansą.

Žmogus, 1984 metų pradžioje investavęs 10 tūkst. dolerių į tipišką JAV akcijų fondą ir palikęs juos ten ramiai gulėti iki 2003 metų galo, būtų turėjęs 50,3 tūkst. dolerius. Tačiau vidutinis JAV investuotojas nepalieka savo pinigų ramiai gulėti, o nuolatos su jais žaidžia: perka, parduoda ir vėl perka. Todėl vidutinio investuotojo 10 tūkst. dolerių išaugo iki 46,5 tūkst. dolerių.

Prancūzų filosofas Blezas Paskalis buvo visiškai teisus – jis pasakė: “Visos žmogaus nelaimės kyla dėl vienintelio dalyko: nesugebėjimo ramiai sėdėti kambaryje.”

Vaistas nuo populiarių investicijų vaikymosi, kai galiausiai liekama su nesėkmingomis investicijomis, vadinamas balanso išlaikymu. Nuspręskite, kokį savo pinigų procentą norite turėti kiekvienoje iš kelių skirtingų rūšių investicijų, kitaip sakant, sudėliokite savo “kiaušinius” į tuos “krepšelius” tiksliomis proporcijomis.

Dauguma žmonių nepalaiko savo investicijų balanso todėl, kad bijo apgailestavimo, kurį sukelia nesėkmingas pirkimas ir pardavimas. Apklausus tūkstantį investuotojų paaiškėjo, kad 61 proc. jų mieliau sutuoktiniui ar kitam mylimam asmeniui pripažintų suklydę, nei parduotų geras akcijas.

Šis straipsnių ciklas buvo paremtas leidyklos “Luceo” išleista knyga “Jūsų smegenys – tai jūsų pinigai”. Ją parašė garsus neurokonomikos mokslo specialistas, Jason Zweig.

Straipsnių autorius: Diana Šimanskytė

Pirmą kartą paskelbta Spekuliantai.lt

 

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.