Apie tai, kas auksu žiba

Kas auksu žiba? Ar būtų per drąsu JAV vadinti didžiausia šiandieninio pasaulio „Ponzi schema“? Prie ko veda JAV bei daugybės kitų Vakarų šalių įsiskolinimo augimas ir gelbėjimasis sparčiai „spausdinant pinigus“? O gal defliacinės jėgos šiuo metu tokios galingos, kad visiškai pateisina priemones, kurių imasi didžiųjų šalių vyriausybės pastarosios krizės akivaizdoje?

Kokios šių veiksnių implikacijos eiliniam (bet globaliai besižvalgančiam) investuotojui? Šį kartą – apie reiškinius, kurie pastaraisiais metais vyksta pasaulio ūkyje ir pretenduoja sukelti unikalius, neviendienius pokyčius finansų rinkose.

Infliacija prieš defliaciją

Yra ne vienas būdas infliacijai apibrėžti, bet šios diskusijos tikslu išskirčiau du bene dažniausiai sutinkamus: pirma, infliacija, kaip pinigų ir paskolų pasiūlos augimas, antra, infliacija, kaip kainų augimas. Antrasis – intuityvesnis, todėl apsistokime ties juo.

Kodėl tai svarbu? Infliacija šiuo požiūriu reiškia, kad pinigai praranda perkamąją galią, o defliacijos metu jų perkamoji galia didėja. Defliacijos metu krenta įvairaus turto kainos, o infliacija grasina sunaikinti pinigų vertę, tad investuotojui kiekvienoje iš šių situacijų reikia laikytis skirtingos strategijos.

Taigi, kokioje aplinkoje esame ir ko galime tikėtis artimiausiais metais? Infliacinių (kainų augimo) ir defliacinių (kainų smukimo) jėgų kova vyksta nuolatos. Pastarųjų metų globali ekonomikos krizė ir nuosmukiai finansų rinkose lyg ir turėtų vesti mus kainų mažėjimo keliu.

Vis dėlto, JAV ir kitų šalių vyriausybės ėmėsi iki šiol neregėto masto priemonių defliacinėms jėgoms pažaboti. Tačiau šios milžiniškos pastangos, visų pirma JAV: rekordiškai žemos bazinės palūkanos, vadinamasis „kiekybinis skatinimas“, bankrutuojančių ūkio subjektų gelbėjimas ir valstybės išlaidų didinimas, mažų mažiausiai turės taip pat milžinišką kainą, kurią kažkam reikės sumokėti.

Kas yra priežastis?

Negana to, tokioje aplinkoje sustiprėjo nuomonės, kad JAV centrinio banko veiksmai visuomet buvo finansų krizių šaltinis, o ne atsvara. Pasigirsta vis daugiau siūlymų iš esmės reformuoti ar net apskritai naikinti šią instituciją. „Pinigų spausdinimas“ neribotais kiekiais bei spartus jau ir taip didelės valstybės bei privataus sektoriaus skolos auginimas anksčiau ar vėliau atves prie šalies „bankroto“ ir/arba jos valiutos nuvertėjimo (net jei ir sulauksime trumpalaikių priešpriešinių tendencijų).

Iš tiesų bendra visų JAV paskolų rinkos vertė šiuo metu jau turėtų viršyti šalies metinį BVP apie keturis kartus, tačiau toliau pučiasi. Tad, jei JAV vyriausybė vis drąsiau naujai skolinasi tam, kad apmokėtų ankstesnių skolų palūkanas, ar tai nepanašėja į milžinišką Ponzi schemą, kai naujų investuotojų įnašais apmokami žadėti „pelnai“ anksčiau investavusiesiems?.. Iki tol, kol „naujokų“ nebeatsiranda ir paaiškėja, kad visi įnašai „pravalgyti“.

Popieriniai pinigai visuomet grįžta prie savo tikrosios vertės – nulio. (Volteras)

Stebina tai, kad net ir populiariajai žiniasklaidai atstovaujančiame interneto portale Marketwatch.com straipsnyje „Ar nugalės infliacija?“ (angl. „Will Inflation Emerge Victorious?“ ) galima rasti aliuzijų į infliacijos neišvengiamumą, modernioje rinkos ekonomikoje veikiant centriniam bankui ir vadinamajai „dalinių atsargų bankininkystės“ (angl. „fractional-reserve banking“ ) sistemai.

Tad prie ko gali privesti dabartinės JAV ir daugelio kitų pramoninių šalių ekonominės politikos grėsmės? Tik prieš kelias savaites stambus Europos bankas „Societe Generale“ išplatino klientams tyrimą, kuriame perspėja dėl per aukšto skolų lygio daugelyje šalių ir galimos globalios ekonomikos griūties per ateinančius dvejus metus.

Siekiantiesiems apsaugoti savo santaupas bankas, be kita ko, rekomenduoja atsisakyti JAV dolerių ir investuoti į auksą. Iš tiesų, per pastarąjį pusmetį didžioji aukso brangimo dalis galėjo būti paaiškinta JAV dolerio pigimu kitų valiutų atžvilgiu, tačiau lapkritį auksas pradėjo brangti dar sparčiau nei nuvertėjo JAV valiuta.

O gi auksas auksu žiba

Tikriausiai tai atspindi vis didėjantį ažiotažą dėl geltonojo metalo. Štai ir minėtas Marketwatch.com portalas neseniai publikavo straipsnį apie naujuosius investuotojus į auksą (angliškas pavadinimas „New gold bugs taking gold mainstream“ ): kai kurie žymūs apribotos rizikos fondų valdytojai šiemet aktyviai kaupia auksą. Verta priminti, kad auksas tradiciškai brangsta esant didelei infliacijai arba tuo metu, kai padidėja geopolitinis nestabilumas ir/ar visuotinis nepasitikėjimas „popieriniais“ pinigais.

Net jei sutiktume, kad aukso kainos kilimo potencialas – ribotas, konservatyviems investuotojams auksas išlieka patrauklus net keletu atvejų – tiek prasidėjus (hiper)infliacijai tiek ir esant defliacijai, jei ji sukeltų globalius geopolitinius neramumus.

Belieka pažvelgti į aukso kainos taktinę perspektyvą. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į nuotaikų indikatorius, konkrečiai – Hulberto aukso naujienlaiškių nuotaikų indeksą (angl. „Hulbert Gold Newsletter Sentiment Index“ (HGNSI). Prieš kelias dienas šis analitikas atkreipė dėmesį į tai, kad investuotojų nuotaikos, susijusios su auksu, optimistiškesnės net nei ankstesnėse rinkos piko situacijose, po kurių šis taurusis metalas pigdavo 7–16 %.

Vis dėlto, spartus aukso kainos kilimas pastaruoju metu gali paaiškinti tokį pat spartų nuotaikų gerėjimą. Tad išvados, remdamasis vien šiuo faktu, aš nedaryčiau. Galbūt pagrindas investuotojo veiksmams atsiras, jei trumpuoju laikotarpiu pastebėsime tokį reiškinį: nuotaikos išliks optimistinės, net vykstant ženklesnei aukso kainos korekcijai. Tai jau galėtų tapti pagrindu auksui parduoti taktiniais sumetimais.