Biržos žlugimų teorijos

Biržos žlugimų teorijos – jos gyvos ie įvairios. Jos pagimdo konspiracijų teorijas ir Nobelio laureatus. Žymus ekonomistas Bartonas Malkielis knygoje „Pasivaikščiojimai po Wallstreet‘ą“ rašė, kad bezdžionė užrištomis akimis, mėtydamas strėlytes į taikinį, gali išrinkti VP portfelio formavimui lygiai taip pat efektingai, kaip ir finansų ekspertai.

Markas Smitas, knygos „Globalios finansų rinkos istorijos“ autorius, aprašo rinkų žlugimų dėsningumus. „Įvykiai visada vystosi viena ir ta pačia trajektorija. Pirma pasirodo kažkas naujo, kas sukelia revoliuciją ekonominiame fronte, kas skatina akcijų kainų kilimą ir didelius pelnus. Tada ateina atpildas. Kokie nors įvykiai priverčia suabejoti naujaisiais VP; prasideda masinis išsipardavinėjimas, po ko, paprastai, seka panika biržoje ir krizė. Investuotojams pritrūksta pinigų kreditams padengti, todėl skubiai išparduodami portfeliai. Po kurio laiko viskas prasideda iš naujo.“

Didje Sornje pastebi, kad neįmanoma numatyti momento, kada krizė prasidės. Jis nurodo daug pavyzdžių, kada visos aplinkybės rodydavo panikos biržoje pradžią, bet kurios neįvyko. Ir kitus pavyzdžius, kai krizės prasidėdavo pačiu netikėčiausiu momentu. Jo manymu, neįmanoma nustatyti kažkokius aiškius krizės ženklus. Tačiau krizės turi aiškius dėsningumus: XX amžiuje jos truko 50 savaičių iš kiekvienų 400 savaičių. Šitas dėsnis ne visada suveikia, tačiau kuo arčiau kritinis momentas iki eilinės biržos krizės, tuo didesnė tikimybė, kad ji prasidės.

Biržos žlugimų teorijos ieško priežasčių

Čarlzas Kindlebergas ir Robertas Aliberas knygoje „Manijos, Panikos ir Žlugimai, Finansinių krizių istorija“ išanalizavo trijų paskutinių šimtmečių biržų katastrofas. Jų teoriją galima apibūdinti keturiais punktais: 1) Finansų rinkose periodiškai viešpatauja iracionali logika; 2) Iracionali logika taip pat turi savo dėsnius; 3) Tam, kad krizės pasibaigtų turi būti „paskutinės vilties suteikėjas“, galintis paskolinti pinigų pačiu blogiausiu momentu (paprastai, tai būna centrinis bankas); 4) krizių neįmanoma išvengti.

Bertranas Roneras knygoje „Spekuliacijų dėsningumai“ išdėsto „ekonofizikos“ pagrindus. Pasaulinė ekonomika veikia pagal fizikos dėsnius – rinkos dalyviai sąveikauja vieni su kitais taip, kaip molekulių ar elektronų grupės. Nors informacijos apie finansų rinkos veikimo principus ir įtakojimo faktorius yra apstu, neįmanoma numatyti rinkos elgesio.

Ekonofizika leidžia į tuos pačius reiškinius pažiūrėti kitaip: Trečias Niutono dėsnis sako, kad veiksmas lygos atoveiksmiui, rinka gi sako – aukštai kilsi, žemai krisi ir atvirkščiai. Roneris įrodinėja, kad skirtingas rinkas veikia skirtingi dėsniai, bet ir tai kad tie patys dėsniai, esant skirtingoms situacijoms, veikia skirtingai.

„Teisinga” rinka

Benua Mandelbrotas ir Ričardas Hudsonas knygoje „Teisingas rinkų elgesys“ kritikuoja du pagrindinius šiuolaikinius finansų rinkų dėsnius. Jie įrodinėja, kad teiginys apie tai, kad akcijų kainos pasiskirsto tolygiai ir proporcingai, visiškai neatitinka realybės. Priešingai, kuo „normaliau“ pasiskirsto akcijų kainos, tuo dažniau įvyksta biržų krizės.

Kitas dėsnis teigia, kad akcijų kainos nepriklauso viena nuo kitos ir didžiąją dalimi priklauso nuo emitento veiklos rezultatų. Gi kritikų manymu, akcijos pasmerktos „bandos jausmui“. Jos tiesiogiai priklauso viena nuo kitos, o rytdienos kainos ne tik kad „atsispiria“ nuo vakarykščių kainų: vakarykštės kainos dar ilgą laiką daro įtaką šios dienos kainoms.

Davidas Kohenas knygoje „Baimė, Gobšumas ir Panika: Finansų rinkų psichologija“ pateikia įrodymų, kad pagrindinis rinkų mechanizmas yra vis labo žmogiškieji jausmai, paremti ne logika, o emocijomis, tokiomis kaip baimė arba bandos instinktas. Todėl rinkos dalyviai negali veikti protingai, tiksliau, protingumas pasireiškia tik esant ramiai ir nusakomai rinkos būsenai. Bet koks neapibrėžtumas išmuša treiderius iš pusiausvyros ir priveda prie logiškai nepaaiškinamų veiksmų.

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą.

Tęsinį skaitykite kitame straipsnyje…

Pirmą kartą paskelbta Spekuliantai.lt