Finansinė pamoka apie tai, kaip pasiųsti visus į kurortą

Vakar negėriau (keistas jausmas), tai pradėsiu apie valiutas ir jų vertę. O, vaikuti, tai labai plati tema, bus daug tekstų ir informacijos. Valiutos labai traukia visokius spekuliantus, bet dauguma jų neturi nė menkiausio supratimo kas vyksta, kodėl ir kur jos juda ir ką daryt.

Vėl bus serija, į septynis tekstus aš visko nesukišiu, bet pasistengsiu, kad būtų aiški informacijos seka. Tai pradėkim nuo pradžių, truputis istorijos:

Giliai į mišką neisim, nes tokie valiutų režimai (apie juos rašiau tekste apie Juanį ir pateiksiu daugiau informacijos trečiame tekste) sugrįžo ne taip jau ir seniai – pradėsim nuo antro pasaulinio pasišaudymo.

1944 metais pasaulyje buvo gili žopa, bet buvo ženklų, kad gal greit ta žopa baigsis. To pasekoje protingi (ir ne tik) dėdės ir tetos pradėjo galvot apie tai, ką reiks daryt po to – kaip vystysis pasaulio ekonomika ir t.t.

Yra štatuose toks miestukas Bretton Woods – ten ir susitiko dėdės ir tetos iš 44 pasaulio šalių. Pagėrė alaus 3 savaites (nuo 1944 liepos 1 iki 22-os), papezėjo ir šį bei tą sugalvojo. Paminėsiu šiaip, kad buvo ir iš Sovietų delegacija atvarius, bet pagėrė nachaliavu, pasiuntė visus ir išvažiavo.

Apie ką jie ten pezėjo?

Problema. Penkiolika metų pasaulio šalys kovojo su Didžiąja Depresija (1929 m. prasidėjo tokia krizė, kad o-ho-ho. Sprogo akcijų burbulas ir visiems batai parėjo) ir antruoju pasauliniu karu. Buvo priimta daug ekonominių ir politinių sprendimų – dideli tarifai importui, valiutų devalvavimas, karo finansavimas ir t.t. Visa tai pridarė daug problemų, tarptautinis ekonominis klimatas blogėjo ir reikėjo kažką daryt.

Sprendimas. Gėrė, gėrė ir prigėrė išvados, kad reik bendradarbiaut, nes bendradarbiavimas pridės skaidrumo ir padės gyventi taikoje. Optimistai visiški, blyn. Žinom, kad Amerikos doleris buvo garantuotas auksu ir anksčiau, dolerių jie galėjo printint tik tiek, kiek augo aukso kiekis ir t.t

Bet gerdami jie sutarė, kad čia zjbs idėja ir reikia, kad taip būtų ir toliau. Dar pašnekėjo, kad ir kitos šalys turi stengtis laikyt savo valiutų kursus stabilius, kad mažiau parkių būtų. Tai realiai gavosi, kad kiti prisirišo valiutas prie bakso ir gėrė toliau.

Galima tai vadinti „Adjustable Pegged Foreign Exchange Rate System“, vadinkim – BBD. Kodėl BBD? Nes naujai įkurtas Tarptautinis Valiutos Fondas galėjo įsikišti ir pareguliuot tuos kursus, kai reikia. Dėl prekybos balanso ar dar ko, whatever.

Baksas tapo rezervine pasaulio valiuta, dauguma tarptautinių atsiskaitymų vyko baksais. Taip yra ir dabar, tik amerikosai aukso neduoda, bet apie tai vėliau. To pasekoje, šalys visada turėjo turėti gana daug Amerikos dolerių savo rezervuose, nes kitaip ne kažką.

Išsiblaivę, visi pasirašė dokumentą pavadinimu „The Final Act“. Buvo įkurtos dvi naujos institucijos:

  • Tarptautinis Valiutos fondas – atsakingas už dolerio/aukso santykio palaikymą, tarptautinius ekonominius ryšius ir trumpalaikę finansinę pagalbą šalims tam, kad skatintų tarptautinę prekybą. Dabar šita institucija daro ką nori, ima valstybes į vergove, bet vis tiek atsiranda koks žaliasis grybas, kuris sako, kad reikėjo su tuo fondu būt draugais, nes, nu, Latviai gi draugauja.
  • Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas – atsakingas už finansinės pagalbos teikimą karo nualintoms ir šiaip mažiau išsivysčiusioms šalims. Nėr čia ką apie jį pasakot, viskas okis, tegu būna.

Žodžiu, karas baigėsi ir pradėjo visi normaliai gyvent (išskyrus mus, nes, nu raudona spalva). Gyveno, gyveno, bet nagai vis niežtėjo – tai vieniems, tai kitiems, bet ypač amerikonams. Per 25 metus Vokietija ir Japonija atsigavo ir Amerikos ekonominis „svoris“ pasaulyje krito nuo 35 iki 27 proc., o jiems baisiai reikėjo babkių, nes reikėjo kariaut su Vietnamiečiais.

Amerikonai nebūtų amerokosais, jei kartas nuo karto nepasiųstų visų į Peru. Taip ir padarė: pradėjo printint daugiau baksų nei galėjo tam, kad finansuot karą. Tai sukėlė didžiulį partnerių nepasitenkinimą ir visi pradėjo reikalaut, kad Amerikonai grąžintų auksą.

1965 metais prancūzų vadas Charles De Gaulle pasakė, kad atiduoda savo dolerių rezervus ir pareikalavo savo aukso.

Gavosi tokis pimpa, kad 1966 metais užsienio centriniai bankai turėjo 14 milijardų popierinių baksų, o Amerikonai turėjo tik 13,2 milijardo dolerių vertės aukso rezervus. Ragutis…

1971 metais vakarų Vokiečiai paliko Bretton Woods susitarimą. Baksas krito 7,5 proc. prieš markę, galima sakyt, iškart.

Amerikonai suprato, kad nepraslys. Kažkiek atidavė, bet visi reikalavo toliau. Amerikos nedarbo lygis tuo metu buvo 6,1%, infliacija – 5.85%, šalis kariavo ir artėjo rinkimai. Amerikos prezidentas buvo Nixon‘as ir jis, pyst, dar vieną bombą į laužą.

Vieną gražią dieną – jei tiksliai tai 1971 metų rugpjūčio 15 – jis pasirodė per teliką ir pareiškė, kad Amerika nekeis dolerių į auksą ir eikit visi į ten, iš kur dar negrįžote. Yra video, galima pažiūrėt čia:

Kaip ir pridera populistui, Nixon‘as dolerio krizę panaudojo tam, kad nukreipti rinkėjų mintis nuo kitų problemų.

Tai buvo valiutų/prekybos karų pradžia. Po poros metų valiutos pradėjo „free floatinti“ viena prieš kitą, bet istoriją tęsim antroje dalyje.

Gana,

Galvojau, kad istoriją sukišiu į vieną tekstą, bet gavosi ilgas tai bus antra dalis.

Peace

Straipsnio Autorius yra Vaidotas Segenis. Neredaguotą postą skaitykite čia.

Facebook Komentarai
%d bloggers like this: