Kaip George Soros Brexit pradėjo, bet pabaigt niekaip negal

Antras apie valiutas. Nixon‘o sprendimas buvo politinė sėkmė, nes Amerikos liaudis tikrai galvojo, kad prezidentas bando juos apsaugoti nuo „kiaulių“ spekuliantų ir užsienio valstybių sukeltos valiutų ir prekybos krizės.

Truputis istorijos: antra dalis. Pirmą dalį galite rast paspaudę šitą link‘ą.

Tai kas ten vyko toliau?

Po Nixon‘o pasirodymo per teliką, Amerikos doleris per savaitę krito 2,5% prieš Šveicarijos franką, 5% prieš Didžiosios Britanijos svarą ir 10% prieš Japonijos jeną. Vokietijos markė šovė išvis kaip Bitkoinas.

Per metus baksas prieš Japonijos jeną nuvertėjo 45%.

Nuo 1973 metų kovo mėnesio visos pagrindinės valiutos pradėjo „free floatinti“ viena prieš kitą – Amerikos valiutų karas tapo pasauliniu. Nuo tada Tarptautinio Valiutos Fondo šalys gali daryt ką nori: gali pačios spręst kaip nustatyt savo valiutos vertę (negali tik pririšt prie aukso). Valiutos gali „free floatinti“, būti pririštos prie kitos valiutos ar valiutų krepšelio, whatever.

Tą patį mėnesį buvo sukurtas Amerikos dolerio indeksas (DXY). Indeksas nusako Amerikos dolerio vertę prieš valiutų krepšelį. Valiutos krepšelyje turi skirtingą svorį, svoris nustatytas pagal tarptautinės prekybos balansą. Dabar svoriai yra tokie:

  1. Euras 57.6%
  2. Japonijos jena 13.6%
  3. JK svaras sterlingų 11.9%
  4. Kanados doleris 9.1%
  5. Švedijos krona 4.2%
  6. Šveicarijos frankas 3.6%

Pradinė indekso vertė buvo 100.

Gerai, einam į naujesnius laikus, yra šis bei tas įdomaus ir čia.

Po kurio laiko europiečiai suprato, kad stipriai kintantys regiono šalių valiutų kursai nepadeda vystytis, lėtina augimą ir tarptautinę prekybą. Šį bei tą sugalvojo.

1979 metais Europos ekonominė bendruomenė sukūrė sistemą, pavadinimu „European Exchange Rate Mechanism“ (ERM) ir pakvietė šalis jungtis. Tikslas – sumažinti europietiškų valiutų volatilumą ir stiprinti ekonominį regiono stabilumą. Tai buvo kaip pasiruošimas bendros ekonominės sąjungos sukūrimui ir bendros valiutos (euro) atsiradimui.

Realiai tai ERM narės pririšo valiutas prie sukurto Europos Valiutos vieneto (ECU) – ne visai pririšo, turėjo erdvės judėti, bet judėjimo „range“ buvo apribotas.

Galima vadint „semi-pegged“. ECU – čia toks tada sukurtas vienetas, realiai Europos valiutų krepšelis, kaip indeksas. Tas ECU net buvo naudojamas kai kuriems tarptautiniams atsiskaitymams, va. Žodžiu, tai buvo Euro tėtis ar mama, nes atsiradus eurui jis ir pakeitė tą ECU.

Ir gyveno senasis žemynas kiek ramiau, stabiliau, bet įvyko visokių dalykų.

Jungtinė Karalystė ilgai nenorėjo ir nesijungė prie ERM, neįdomu jiems buvo, nes suprato, kad tai būtų labai didelė nauda Vokietijai. Kodėl? Nes markė labai kilo, o tai kenkė Vokietijos eksportui, nes šalis yra didžiulė eksportuotoja.

Pagalvojo, kad jei svaro kursas markės atžvilgiu stabilizuosis, tie fricai augs dar sparčiau (tiesa), o Britanija norėjo dominuot. Bet apsigalvojo, nes nepavyko jiems dominuot.

Kas nutiko?

Jungtinė Karalystė prie ERM prisijungė 1990 metų spalį, sparčiai blogėjant šalies ekonominei situacijai. Galvojo, kad, nu, stabilumas padės. Nepadėjo! Ateinančius du metus šalį kankino krizė, buvo recesija ir tai atkreipė protingų žmonių dėmesį.

Daug pinigų valdantys spekuliantai, puikiai suprantantys makroekonomiką, matė, kad britai nesugebės ilgai laikyt stabilios valiutos ir pradėjo pardavinėt svarus. Ir buvo teisūs, britai buvo išleidę virš 6 milijardų svarų kursui laikyti ir neatlaikė spekuliantų spaudimo.

Toks vienas spekuliantas buvo George Soros. Jis iš britų problemos uždirbo 1 milijardą pinigų ir išstūmė juos iš ERM. Kada nors ir aš ką nors sugriausiu, nėr čia ko, blogas aš.

Taigi, 1992 metų rugsėjo 16 dieną svaras collapsin‘o ir atia Britanijos buvimui ERM. Nu ir gerai, po 1992 metų jų augimas tik paspartėjo, dabar jie puikiai supranta, kad velniams nereik tų taisyklių ir bendrų valiutų.

Visi puikiai gyveno toliau, kol 1999 metais neatsirado didžiulė rakštis subinėj – euras.

Vienos šalys įsivedė eurą iš karto, kitos prisirišo prie euro, (galima vadint tai ERM 2, Lietuva buvo prisirišus pvz, pamenam juk), o trečios neprisirišo (Norvegija, Švedija ir t.t.). Dabar pats geriausias ERM 2 pavyzdys yra Danija.

Paskutinė bomba įvyko 2015 metais. Šveicarai, kurie kurį laiką turėjo peg‘ą, vieną gražią sausio 15 dieną paėmė ir paleido tą savo franką. Niekam nieko nesakė, kam reik, Šveicarai žino kaip reik reikalus tvarkyt.

Tai tiek tos istorijos, gal ką naujo sužinosit, o gal ne. Atsiprašau už akronimus.

Pradėsim apie rimtus dalykus, beletristika tegul eina namo.

Peace

Straipsnio Autorius yra Vaidotas Segenis. Neredaguotą postą skaitykite čia.

Facebook Komentarai
%d bloggers like this: