Kaip kriptovaliutos taps mūsų pinigų ateitimi? Pinigų evoliucija. 8 dalis
Čia nekalbėsime apie pinigų istoriją. Ji jau daug kur aprašyta, taip pat ir šiame tinklapyje. Mus domina pinigų evoliucija – kaip taip gavosi, kad paprasti popierėliai tapo pinigais, pakeitę auksą ir sidabrą? Ir taip pat mus domina, ar kriptovaliutos, kurios nuo įprastos valiutos skiriasi technologija, ką nors keičia iš esmės?
Trumpai
Žinome, kad nepatogius barterinius mainus pakeitė piniginiai manai, o pinigais buvo viskas, kas tam labiausiai tiko. Ilgainiui civilizacija pasirinko auksą ir sidabrą. Tačiau ta pati civilizacija ir to atsisakė bei pasirinko popierinius pinigus. Nors tokią formą kinai naudojo dar tada, kai europiečiai dar naudojo auksą, sidabrą ir varį. O kai pasidarė nepatogu ir nesaugu tampyti su savimi metalą, atsirado popieriniai pinigai.
Pradžioje jie atrodė kaip įsipareigojimas už tai gauti atitinkamą kiekį tauriojo metalo. Ir tokiais išbuvo iki XX a. aštunto dešimtmečio pradžios. Tai jau daugiau nei pusę amžiaus naudojame niekuo nepadengtus popierinius pinigus ir pasaulis dėl to nesugriuvo.
Modernioji pinigų teorija
Ši teorija sako, kad pinigai yra atsiskaitymo, t.y. mainų priemonė. Ir visiškai nesvarbu, kokios formos bus tie pinigai. Valstybė nusprendžia, ar tai bus auksas, ar sidabras, ar popierėliai, kaip dabar, ar dar kokia nors forma. Dabar dar bus CBDC.
Bet esmės tai nekeičia. Ir vertė tokių pinigų yra ta, kad tik jais galite gauti atlygį už darbą ir tik jais galite sumokėti mokesčius valstybei. Pinigų pasiūlą rinkoje taip pat reguliuoja valstybė, bei nustato kreditavimo kainą.
Dabar įsivaizduokime, kad pinigų standartu priimtas auksas ir monetas gali leisti, kas nori – kaip fiat kritikams labai patiktų – tai susidurtume su skirtingos formos, skirtingos masės ir gal net skirtingo grynumo, tačiau vienodo nominalo monetomis. Tokia situacija finansuose sukeltų sumaištį. Net jei monetas ir leistų valstybė. Tačiau istorija parodė, kad aukso standartas yra neveiksmingas ir šalies ekonomiką tik slopina. Jai palaikyti reikėjo eiti kariauti su kitomis tautomis.
Bet kokiu atveju, piniginis vienetas reikalauja ypatingo susitarimo ir visiško pasitikėjimo emitentu. Tokį susitarimą garantuoja valstybė. Tiesa, priverstiniu – įstatymų – keliu. Dar tokį susitarimą be susitarimo gali garantuoti nauja technologija paremti pinigai, pavyzdžiui bitcoin. Tokiu atveju nebelieka centrinio banko poreikio, nebelieka bankų sistemos poreikio.
Bet kokiu atveju matome, kad egzistuoja vienybės būtinybė. Ją garantuoja tiek centralizuota, tiek decentralizuota sistemos. Tačiau tai dar nereiškia, kad bitcoin ar kita kriptovaliuta sugebės pakeisti esamą finansų sistemą.
Taigi…
Teorija leidžia spausdinti pinigų tiek, kiek reikia. Ir žinoma, tam geriausiai tinka popierius. Ir kompiuteryje užrašyti bitai ir baitai. Koks paradoksas: fiat konkurentas taip pat yra bitas ir baitais. Iki bitcoin buvo manoma, kad niekas, tik valstybė gali leisti pinigus. Ši teisė buvo ir yra apsaugota įstatymais. Pilietis turėjo rinktis: arba valstybės leidžiami pinigai, arba pinigų nėra. Bitcoin suteikia dar vieną pasirinkimą.
Iš to matome, kad pinigų gamybos žaliava nėra pinigai. Kaip bitcoin „gamybos” žaliava bitas nėra pinigas, taip popierius, iš kurio pagamintas pinigas, nėra pinigas, taip ir auksas nėra pinigai. Labai daug aukso maksimalistų čia daro didžiulę klaidą, auksą laikydami pinigais. Na, negali žaliava būti pinigais, tikrąja to žodžio prasme.
Iš čia kaip ir aišku, kad fiat pinigai gali būti pagaminti iš bet ko. Vienintelis klausimas yra kaštai: pigi žaliava ir didelis saugumas. Todėl blockchain technologija sąlyginai išsprendžia šį klausimą, nes ir „žaliava” ir saugumas kažkiek sutampa – tai elektra kompiuteryje.
Kitas svarbus niuansas yra tas, kad mainų priemonės medžiaga neturi būti sunaudojama ar net suvartojama. Druska, kava ir pan. buvo suvartojamos mainų priemonės; auksas yra sunaudojama priemonė. Ir jei reikia padidinti pinigų pasiūlą arba ją tiesiog atstatyti, reikia: išgauti ar pirkti naujus kiekius druskos, iškasti dar aukso arba kariaujant atimti iš kaimyno. Popieriniai susidėvėję pinigai paprasčiausiai pakeičiami naujais popieriukais.
Taip pat skaitykite:
Elektroniniai pinigai tiesiog neturi tokio dalyko, kaip nusidėvėjimas. Ir tai labiau atitinka pinigų, kaip mainų priemonės, apibrėžimą. Pinigai juk perkami (tiksliau sakyti, keičiami) ne dėl medžiagos, iš kurios pagaminti. Iš to seka išvada, kad pinigai sukasi ekonomikoje ir į „ta patį tašką” grįžta ne vieną kartą. Ir kuo daugiau kartų grįš, tuo sveikesnė bus ekonomika ir tuo turtingesni bus jos piliečiai.
Bendruomeniniai pinigai pagimdė bitcoin
Pasikartosim, istorija parodė, kad gerovę sukuria tik tie pinigai, kurie nuolatos sukasi ekonomikoje ir yra „nesuvartojami”. Tą parodė ir prieš šimtą metų Austrijos Wörgl bendruomenės eksperimentas su bendruomeniniais pinigais. Tada nedidelis pinigų kiekis, nuolat besisukdamas sukūrė daug kartų didesnę vertę. O dabartinėje palūkaninėje ekonomikoje pinigų apyvarta palaikoma jų pasiūlos didinimu.
Daug nesigilinant į visą ekonomikos istoriją, tik pasakysime, kad dėl viso to „kaltas” elementarus darbo pasidalijimas. Jei ūkininkas gali laisvai dalyvauti barteriniuose mainuose, tai darbininkas, gaminantis pusfabrikačius jau niekaip negali. Tačiau jis gamina vertę ir už tai jam priklauso atlygis. Popieriniai pinigai yra pats optimaliausias sprendimas.
Popierius tapo pinigais, nes:
- Darbo pasidalijimas yra pranašesnis už manufaktūrą.
- Darbo pasidalijimas sukuria prekes, naudingas jų gamintojams tik kaip mainų objektas.
- Tam tikru darbo pasidalijimo vystymosi etapu keistis dirbiniais tampa neįmanoma be mainų priemonės.
- Mainų priemonė iš esmės yra įmanoma tik kaip valstybės pinigai arba bent jau socialiniai pinigai.
- Valstybė nepateikė jokių kitų pinigų, išskyrus popierinius pinigus.
- Visi prekių savininkai susiduria su alternatyva: sutikti su valstybės pateiktais popieriniais pinigais arba atsisakyti darbo pasidalijimo.
- Šių popierinių pinigų turėtojai jų šiaip sau nedalina, ir gamintojai privalo pasiūlyti savo gaminius už šį popierių.
Ir visai nereikia, kad pinigai būtų kažkuo padengti, sakysim, auksu. Nes tokiu atveju gaunasi, kad už popierių galima gauti tik auksą. To per maža. Bet jei aukso standarto atsisakoma, pilietis iš valstybės gauna daug daugiau visokių paslaugų ir prekių. T.y. susiformuoja abipusiai naudingi valstybės ir piliečio santykiai, ko ir siekiama civilizuotame pasaulyje.
O ką apie tai kriptorinka?
Na, arba kitos kriptovaliutos, sakysim CBDC (Centrinių bankų skaitmeninė valiuta)? Žiūrint paprastai, centrinių bankų skaitmeniniai pinigai yra tik technologinis šuolis to, ką mes jau ir taip turime – tuos pačius valstybės leidžiamus pinigus. Daugiau niekas čia nesikeičia. Kiek kitaip atrodo Bitcoin. Jis tapo valstybinių pinigų substitutu (pakaitalu). Tuo, apie ką net kalbėti buvo šventvagiška.
Bet bitcoin yra. Ir egzistuoja be centrinio banko, be atitinkamų įstatymų. Nes technologija leidžia pasitikėti tuo, kuo pasitikėti iš principo negalima. Tai reiškia, kad bitcoin galima atsiskaityti bet kur ir bet kada, saugiai ir pigiai, beveik akimirksniu ir be jokio laidavimo iš trečios šalies (komercinio banko). Toks bitcoin funkcionalumas daro jį mainų priemone, t.y. pinigu.
Ir norit jūs to ar nenorit, bitcoin savaip panašus į popierinius pinigus: neturi jokios „vidinės” vertės, kaip ir fiat, užrašomas nuliukų ir vienetukų elektroninėje schemoje forma. Galima susimokėti už beveik visas prekes ir visas paslaugas. Jis tikras fiat pinigų pakaitalas ir, kaip sako bitcoin maksimalistai, realus pretendentas į pasaulinę rezervinę svarbiausią valiutą.
Realiai, mums visai nesvarbu, kaip pasaulis vadins pagrindinę mainų priemone: bitcoinu ar doleriu. Svarbu, kad ji puikiai atliktų savo funkcijas. Bitcoin dar trūksta vienos funkcijos – apskaitos. Ir iš čia plaukiančios mokesčių mokėjimo funkcijos. Valstybės dar nepripažįsta bitcoin kaip mainų priemonės ir visos operacijos kriptovaliutomis vis tiek dar apskaitomos fiat pinigais.
Ir net jei, kaip teigiama, visi pasaulio žmonės praras pasitikėjimą fiat valiutomis, prie bitcoin niekas nepereis, jei nebus kitos galimybės susimokėti mokesčius ir gauti valstybės paslaugas. Todėl kriptovaliutų, kaip pagrindinės pasaulinės mainų priemonės, ateitis labai ir labai miglota. Arba šviesi, bet labai tolima.
Stablecoin ir pinigų evoliucija
O ir Centrinių bankų (be FED) atstovai karts nuo karto užsimena apie poreikį keisti situaciją, kai pasaulinėje finansų sistemoje JAV doleris užima dominuojančią poziciją. Ir jie tikisi, kad CBDC gali pakeisti situaciją. O tokios kriptovaliutos jau kuriamos. Dirba ties tuo ir Lietuvos bankas, dirba Kinijos Nacionalinis bankas. JAV šį reikalą perdavė privačiam sektoriui.
Ir čia prasidės didelė konkurencija. Jei bus sukurti ir į gyvenimą paleisti CBDC, jiems didžiulę konkurenciją sudarys Libra. Bet jei irgi tokia bus sukurta ir paleista. O Kinijos valdžia jau pareiškė, kad Azijos rinkai sukurs savo kriptovaliutą, kaip atsvarą Facebook projektui. O kiek dar bus naujų? Bet gal konkurencija ir į naudą bus visiems mums? Tokia ne tik pinigų evoliucija.
Ir visoje šitoje konkurencinėje kovoje bitcoin gali kaip tik laimėti. Tačiau šiandien bitcoin tapimas pagrindine rezervine pasauline valiuta, kaip norėtų bitcoin maksimalistai, labai abejotinas dalykas. Nes bitcoin nedalyvauja jokioje ekonomikoje. Jie nesisuka, nėra apyvartoje. Drąsiai galima sakyti, kad jų beveik nėra.
Štai Chainalysis atliktas tyrimas rodo, kad vos 1% esamų bitcoin naudojami atsiskaitymas. Bet ir tai, įtariu, skaičiavimai su didele paklaida. Didžioji dalis bitcoin sėdi piniginėse ir nė nesiruošia judėti.
Kai mes matome tokius duomenis, sakome, kad kalbos apie bitcoin dominavimą, kaip rezervinė pasaulinė valiuta, yra grynas melas. Geriausiu atveju, visiškas reikalų nesupratimas ir kitų žmonių klaidinimas. Žodžiu, bitcoin ar kitų kriptovaliutų naudojimo atsiskaitymams perspektyvos labai miglotos…