Kas yra kiekybinis palengvinimas? Quantitative easing
Kiekybinis palengvinimas (angl. Quantitative easing) liaudyje dar vadinamas „pinigų spausdinimu” ir siejamas su pinigų nuvertėjimu, perkamosios galios praradimu, augančia infliacija ir net hiperinfliacija. Japonijoje kiekybinis palengvinimas (QE) prasidėjo dar praeito amžiaus 9-tame dešimtmetyje; JAV ir Europoje jis pradėtas pasaulinės finansinės krizės padariniams suvaldyti 2008-2009 metais.
Laiko praėjo jau nemažai, todėl galima drąsiai konstatuoti, kad „pinigų spausdinimas” infliacijos nesukėlė. Jau nekalbant apie hiperinfliaciją. Paprasčiausiai turime tokį faktą. Daugiau nieko su šiuo faktu nedarome. O ir nelabai gali ką daryti. Yra toks faktas ir viskas. Bet kam QE tada reikalingas ir kokia prasmė grūsti į rinką beprotiškai didelius kiekius pinigų?
Tai kam Quantitative Easing reikalingas?
Visi arba beveik visi centriniai bankai atlieka savo pagrindines funkcijas:
- Išlaikyti žemas ir stabilias vartotojų krepšelio kainas.
- Išlaikyti normalų nedarbo lygį. Teoriškai normaliu laikomas 3% nedarbo lygis, kurį pagrinde sudaro frikcinis nedarbas. O tai reiškia, kad visi darbingi žmonės yra užimti arba gali nesunkiai rasti darbą.
Šie abu dalykai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Jei darbo rinka sveika, žmonės ramūs dėl būsimų pajamų, jie drąsiai išlaidauja, augina prekių ir paslaugų paklausą. O tai didina infliaciją. Ir atvirkščiai. Šią koreliaciją 1960 m. ištyrė ir aprašė Albano W. Phillips.
Valstybių centriniai bankai yra sau nustatę infliacijos tikslą. Vakarų valstybėse jis yra apie 2%. Ir norint išlaikyti šį tikslą, centriniai bankai pagrindinę (bazinę) ekonomikos palūkanų normą (vadinamą banko kursu) palaiko atviros rinkos operacijomis. Tame tarpe ir kiekybiniu palengvinimu. Banko palūkanų normos pokyčiai lemia tai, kiek palūkanų gaunate už santaupas ir kokias palūkanas mokate už paskolą. Tai daro įtaką išlaidų kiekiui ir taip padeda infliacijai mažėti arba didėti.
Taip viskas paprasta buvo iki 2007-2009 m. pasaulinės finansų krizės, kai vakarų valstybėse bazinės palūkanos staiga buvo nuleistos nuo kelių procentų iki nulio, siekiant atgaivinti ekonomiką. Tačiau vien tokio žingsnio neužtenka. Staigiam sumažinimui ir mažų palūkanų išlaikymui tapo būtinas Kiekybinis palengvinimas (QE).
JAV Federalinė rezervų sistema (FED) kas mėnesį obligacijų superka už 120 mlrd. USD. ECB tam išleidžia 20 mlrd. EUR, taip pat paskirta bendra 1 850 mlrd. EUR suma SPP programai, priedo TLTRO III operacijos. JK nuo 2009 m. QE išleido beveik trilijoną svarų sterlingų.
Taip pat skaitykite:
Kaip veikia kiekybinis palengvinimas?
Pasakyti, kad dabar bazinės palūkanos bus tokios ir ne kitokios, neužtenka. Prie visų kitų veiksmų, palaikyti nustatytas palūkanas, reikia vykdyti Atviros rinkos operacijas. Paprastai, tai būna rinkoje supirkinėjant arba pardavinėjant vyriausybės ir/ar korporatyvines obligacijas. Bazinės palūkanos ir obligacijos yra pinigų rinkos elementai.
Todėl, superkant obligacijas, jų pajamingumas mažėja. Ir atvirkščiai, parduodant obligacijas antrinėje rinkoje, jų pajamingumas kyla. Kadangi obligacijos supirkinėjamos atviroje rinkoje, tai jos superkamos iš investuotojų: finansinės kompanijos, fondai, individualūs investuotojai. Ir jokiu būdu nesuperka iš vyriausybių, nes vyriausybės jų neturi. Jos tik leidžia obligacijas.
Investuotojai, gavę pinigų, juos investuoja į instrumentus, duodančius didesnę grąžą, pavyzdžiui akcijas. Akcijų kainos kyla. Ir bendroje situacijoje turime įdomų vaizdą. Palaikomos mažos palūkanos skatina korporacijas investuoti, kurti darbo vietas, vartotojus vartoti, visus – pirkti akcijas. Augantis vartojimas, akcijų kainų kilimas – atsigaunančios ir sveikos ekonomikos požymis.
Todėl akivaizdu, kad QE pilnai pasiteisina. Tiesa, yra rizika, kad beatodairiškas „pinigų spausdinimas” gali sukelti didelę infliaciją ar net hiperinfliaciją. Tačiau lig šiol 40+ metų Japonijoje vykdomas quantitative easing infliacijos nesukėlė. Tokia pati situacija 12 metų buvo JAV ir Europoje. 2021 m. staiga pakilusios infliacijos priežastys yra ne pinigų pasiūloje, o žaliavų kainų kilime ir pasaulinės tiekimo grandinės sutrikime.
O kaip su valstybės skola?
Daug kas čia mano, kad centriniai bankai spausdina pinigus, kuriais pasinaudoja vyriausybės asignavimams. Ir jie klysta. Jei būtų taip, tai valstybių skola niekada neaugtų. Jos apskritai nebūtų. Tačiau valstybės turi skolas. Tačiau kiekybinis palengvinimas daro poveikį ne tik ekonomikai, bet ir valstybės skolos dydžiui.
Su valstybės skola yra tas pat, kas ir su ekonomika. Žemos bazinės palūkanos palaikomos žemu obligacijų pajamingumu. Valstybė gali nustatyti žemesnį obligacijų mokėjimo kuponą, o rinkos dalyviai aukcione nustato pajamingumą. Taip net susidarė situacija, kai Europos valstybių obligacijų pajamingumas pasidarė neigiamas (bet tai nereiškia, kad investuotojai patyrė nuostolių).
Tokiu atveju valstybei sumažėja skolos administravimo kaštai. Tai reiškia, kad metų biudžete tam bus skiriama mažiau asignavimų. O piliečiams ir vartotojams reiškia, kad sumažėja mokestinė našta valstybės skolai padengti. Čia ir yra svarbiausias valstybės skolos aspektas. Pati skola pati savaime nėra nei blogai, nei gerai. Sunkumą sudaro skolos palūkanos. Ir mums reikia džiaugtis, kad centriniai bankai vykdo kiekybinį palengvinimą.
Kiekybinis palengvinimas ir infliacija
Kiekybinis palengvinimas didina pinigų pasiūlą rinkoje (M2/P2). Toks ir yra jo tikslas. Egzistuoja mitas, kad pinigų pasiūlos augimas didina infliaciją. Ir kadangi jis yra mitas, tai labiausiai žmonių mėgstamas ir labiausiai eskaluojamas. Žinoma, gali susidaryti tokia situacija, kai pasiūla yra tiesioginė infliacijos kilimo priežastis.
Stiprus infliacijos šuolis JAV (o ir Europoje) 2021 m. balandį-rugsėjį sąlygotas ne kiekybinio palengvinimo, o trijų labai konkrečių faktorių, kurie ir įeina į infliacijos kitimo akademinį apibrėžimą:
- Vyriausybės asignavimai (covid išmokos piliečiams). Vyriausybės asignavimai nedidina pinigų pasiūlos, tačiau infliaciją tai sukėlė;
- Dėl covid pandemijos atsiradęs prekių tiekimo sutrikimas (butelio kaklelis);
- Žaliavų, ypač naftos kainų kilimas.
Visos šios priežastys tiesiogiai įtakojo infliaciją ir vien tik jų užteko jai pakelti 4.2 procentinio punkto. Jei ne tos trys priežastys, infliacija JAV taip ir būtų likusi apie 1+%. Gyvenimas per daug įvairiaveidis, kad kažkokia spausdinimo mašina jam darytų poveikį.
***
O tai kodėl esant žemai infliacijai, nekilnojamojo turto kainos kyla kaip ant mielių? Ir čia atsakymas labai paprastas. Quantitative easing esmė yra išjudinti ekonomiką per pinigų judėjimą, suteikiant pinigams mažą kainą. Tai reiškia, kad hipotekos palūkanos sumažėja. O tuo naudojasi ne tik tie, kuriems reikalingas būstas, bet ir investuotojai bei spekuliantai.
Nekilnojamo turto paklausa VISADA auga greičiau nei pasiūla. Pasiskolinti banke greičiau, nei pastatyti namą. Neretai NT vystytojai irgi skolinasi banke, kad turėtų ką jums parduoti. Taip NT kainos turto kainos auga daug greičiau nei SVKI. Pakeliui pabrangsta ir statybinės medžiagos. Ir šitoje nevartotojiškoje rinkoje, pasibaigus bumui, reketo efektas išlieka stiprus ilgą laiką.
Kas rašė šį straipsnį? Iš kur vertėte?
Žemiau straipsnio citata <<<<>>>> citatos pabaiga.
dėl 3 punkto. Ar žaliavų kainų kilimas nėra infliacija? Žaliavos yra galutiniuose produktuose.
Todėl 3 punktas ir po jo sekantis sakinys prasilenkia su logika. Panašiai kaip pasakymas: „Infliacijos kilimas tiesiogiai įtakojo infliaciją”
Taip pat teiginys „jei ne šios priežastys, infliacija JAV taip ir būtų likusi apie 1%” neturi pagrindo. Niekas nežino kaip būtų buvę ar kaip nebūtų.
Mariau,
Bačkas ridenkite akademikams. Juk parašyta, kad tai akademinės infliacijos kitimo priežastys.
O dar geriau, eiti į mokyklą ir pasimokinti ekonomikos.