New Normal keičia New Economic Challenges – J.Powell kalba
Kasmetiniame finansistų simpoziume FED vadovas J.Powell rėžė kalbą New Economic Challenges and the Fed’s Monetary Policy Review. Praeitais metais jis kalbėjo apie New normal, sunkumus ir iškeltą vėliavą. Tai ką dabar kalbėti apie šios dienos sunkumus? Ogi, paprasčiausiai, reikia pakeisti požiūri… ai ne, ne į situaciją, o į vertinimo kriterijus ir tą ginkluotę, apie kurią FED nuolat kalba kovoje infliacijai pakelti.
Kaip tik prieš kalbą FED paskelbė naujus FOMC „ilgalaikius tikslus” ir „monetarinės politikos strategiją”. Tai kalboje FED prezidentas pakomentavo naujoves.
Žodž, Karlai, Džeremis sako, kad peržiūrėti strategiją jie pradėjo prieš 1.5 metų. Vadinasi, kažkas neveikė dar prieš pandemijos paskelbimą. Ir akivaizdu, kad neveikė. Mėtai pinigus į kairę ir į dešinę, o infliacija nekyla, prekybos balansas nesusibalansuoja, tik FED balansas kaip sofapotato pučiasi.
Prieš 40 metų FED teko kovoti su didele infliacija. Tačiau tą dviem prezidentams – Paul Volcker ir Alan Greenspan – pavyko suvaldyti. Mažėjančios infliacijos laikotarpis buvo pavadintas Great Moderation. Tačiau lazda turi du galus. „Nuosaikusis” laikotarpis pasibaigdavo perkaitimu ir vėl reikėdavo tą infliaciją mažinti. JAV infliacijos lygis:
source: tradingeconomics.com
Viskas baigėsi tuo, kad FED, o pakeliui ir ir kitų šalių centriniai bankai tūkstantmečių sandūroje nusprendė siekti 2% infliacijos targeto. Kiekvienoje šalyje savo infliacijos tikslas. Toks tikslas atsirado, greičiausiai, nuo tada, kad po Volcker monetarinės politikos infliacija kurį laiką stabilizuodavosi ties 2% (kiti šaltiniai teigia, kad toks tikslas yra išgalvotas, -aut. pastaba).
Kam to reikėjo? Visų pirma skaidrumas ir komunikacija. T.y. tam, kad plačioji visuomenė suprastų, ką veikia centriniai bankai ir kokius veiksmus atlieka jų gerovei kurti. Juk, Karlai, puiku, kai metinė infliacija yra ne didesnė nei 2%, ar ne?
2012 m. FED užgriuvo New normal bėda. Čia ką tik prasiautė pasaulinė finansų krizė (beje, sukelta pačiose valstijose). Ir čia, pasirodo, kad monetarinė politika ne visiškai atitinka ekonomikos realijas. Nes situacija pasikeitė.
Kitais žodžiais sakant, FED, gal būt ir kiti centriniai bankai, pateko į savo pačių paspęstus spąstus. Stabilios infliacijos išlaikymas yra noras, kad viskas būtų status quo, t.y. niekas nesikeistų: infliacija normos ribose, nedarbas arti frikcinio, ekonomika auga labiau nei „nuosaikiai”.
Nauji iššūkiai
Tačiau taip nebūna! Vadovėlinės tiesos tampa ne visai tiesomis. O pinigų pumpavimas į rinką nekeičia situacijos. Tiesa, prieš pat pandemiją situacija JAV darbo rinkoje buvo visai nebloga, bet tai ne tik FED nuopelnas.
Nauji iššūkiai FED’ui yra senos ekonominės realijos. Nepraėjo nė 30 metų, kai FED pastebėjo, kad JAV BVP augimo tempas išlaiko žemėjančią tendenciją jau nuo praeito tūkstantmečio. Pramonės produktyvumas taip pat jų netenkina. Antra, visuomenės senėjimas yra problema visame pasaulyje, dėl to produktyvumas turi būti gerokai aukštesnis.
Trečia, bazinės palūkanos beveik visame pasaulyje pasiekė žemiausią lygį ir centriniai bankai jau turi mažiau įrankių ekonomikai skatinti. Nes suprantama, kad neigiamos bazinės palūkanos gali sukelti ne tik nekontroliuojamus procesus, bet ir nėra akademinio modelio ekonomikai su neigiamomis palūkanomis.
Ketvirta, darbo rinkos sąlygos nepriklauso tiesiogiai nuo centrinių bankų veiksmų, tačiau rinkos stabilizavimas įeina į CB funkcijas. Bent jau taip skelbiasi. Ir va čia taip pat bėda. Philipso kreivė ilguoju laikotarpiu „neveikia”. Tai reiškia, kad augant darbo lygiui, infliacija nebeauga. Nors teorija sako, kad turi būti priešingai.
Žodžiu, ne pirmas kartas, kai centriniai bankai susiduria su akademinėmis problemomis. Reikia ne tik monetarinės politikos strategiją keisti, bet keisti ir patį požiūrį į ekonominę dinamiką. Darbo daug, o laikas eina.
Tai gražaus ir intriguojančio pasiskaitymo apie New Economic Challenges…
Rinkos
Rinkos J.Powell kalbą įvertino JAV dolerio indekso kritimu:
O akcijų kainos toliau kilo: