Dvidešimt septinta dalis. Obligacijos 3

Obligacijos 3

Obligacijų investuotojai investavimo strategiją gali pasirinkti bet kokią iš daug siūlomų. Viskas priklauso nuo to, kokį vaidmenį obligacijos atlieka investiciniame portfelyje.

Pasyvaus investavimo strategija reiškia obligacijų pirkimą ir išlaikymą iki išpirkimo. Arba obligacijų fondų, kurie seka obligacijų indeksus pirkimą.

Tokia strategija išnaudoja tradicinius obligacijų privalumus: kapitalo apsaugojimas, pajamų gavimas, diversifikacija. Tačiau neišnaudojamos galimybės, kurias papildomai suteikia palūkanų normų kitimas, kredito arba rinkos situacija.

Aktyvi investavimo strategija, priešingai, siekia ilgalaikiame laikotarpyje aplenkti obligacijų indeksus. Šioje strategijoje obligacijos perkamos ir parduodamos, siekiant gauti naudos iš kainų pokyčių.




Tai reiškia, kad aktyvus investavimas reikalauja analitinio ekonominio mastymo, sugebėjimo nuspėti palūkanų normų, kredito rinkos kryptis, greito reagavimo į rinkos pokyčius ir sugebėjimo valdyti riziką.

Pasyvios strategijos: Pirk-Ir-Laikyk modelis

Investuotojai, siekiantys kapitalo apsaugos, pajamų gavimo ir diversifikacijos, paprasčiausiai perka obligacijas ir išlaiko jas iki išpirkimo.

Palūkanų normų situacija rinkoje daro įtaką kainoms tik tada, kai investuotojas perka obligacijas, o vėliau, kai perinvestuoja po išpirkimo.

Todėl šiai strategijai nereikia palūkanų normų kitimo rizikos valdymo. Arba beveik nereikia.

Viena iš populiariausių pasyvių strategijų yra „obligacijų kopėčios“. Lygiomis dalimis investuoja į obligacijas, kurių išpirkimo laikotarpis keičiasi periodiškai, kas metus ar kas du.

Pavyzdžiui, sudarote portfelį iš obligacijų, kurių išpirkimas bus 1 metų, 2 metų. 3 metų, 4 metų, 5 metų, 6 metų.

Tai reiškia, kad kartą per metus 1/6 jūsų portfelio bus išpirkta ir gautos palūkanos.

Po to, kai artimiausio laikotarpio obligacijos bus išpirktos, jums reikia „atstatyti“ kopėčias vėl. Tai gautus pinigus perinvestuojate į obligacijas, kurių išpirkimo laikotarpis po 6 metų.

„Kopėčių“ privalumas yra paprastume. Investuotojas gauna stabilias kuponų palūkanas, beveik nesirūpina rinkos pokyčiais.

Perinvestavimui naudojama tik maža dalis kapitalo, o tai labai svarbu esant žemoms rinkos palūkanoms, kai obligacijų kainos kyla.

Pav. Nr. 1 Kopėčios

Dvidešimt septinta dalis. Obligacijos 3
Kopėčios

 

Kitas Pirk-ir-Laikyk investavimo modelis vadinamas „štanga“ (barbell). Pusę portfelio sudaro ilgalaikės obligacijos ir pusę trumpalaikės obligacijos.

Trumpalaikės yra iki trijų metų trukmės, o ilgalaikės obligacijos yra virš 10 metų trukmės. Nėra vidutinio laikotarpio obligacijų.

Strategija labiau pritaikyta aktyvesniam investavimui, nes reikia dažniau dirbti su trumpalaikėmis pozicijomis. Ilgalaikės pozicijos tokiame portfelyje apsaugo investuotoją nuo rinkos palūkanų, rinkos situacijos pokyčių.

Nes jei rinkos palūkanos krenta, tai už naujas trumpalaikes obligacijas gausite mažesnes palūkanas. Tačiau jei rinkos palūkanos kyla, tai už naujas trumpalaikes obligacijas gausite didesnes palūkanas.

Ilgalaikės obligacijos visada moka didesnes palūkanas. „Štangos“ terminas reikalauja, kad balansas tarp ilgalaikių ir trumpalaikių obligacijų būtų lygus. Tačiau tai nebūtina. Nors nukrypti labai į vieną kurią pusę irgi negalima.

Santykis 2:1 arba 1:2 jau išbalansuoja „štangą“. „Štangos“ modelio portfelį galima sudaryti ir iš ETFų. Viename gale trumpalaikių obligacijų ETFai, kitame – ilgalaikių obligacijų ETFai.

Metodas taip pat reikalauja gilesnių žinių apie obligacijas. Kitos pasyvios strategijos yra sekti obligacijų indeksus. Individualiam investuotojui tai geriausia padaryti per investicinius fondus arba ETFus.

Paprastai tokie fondai atkartoja kokį nors obligacijų indeksą.

Aktyvios strategijos

Jeigu investuotojas su obligacijų portfeliu nori gauti didesnę grąžą už palyginamąjį indeksą, jis turi naudoti aktyvaus investavimo strategijas.

Tai pasiekiama maksimizuojant pajamų srautą arba žaidžiant su kainų skirtumais. Geriausia, išnaudojant abi galimybes.

Rinkoje yra ir investicinių fondų ir ETFų, kurie valdomi būtent tokiais metodais.

Vienas iš plačiausiai naudojamų aktyvių metodų yra žinomas kaip pilna investavimo grąža (total

return investing), kuris naudoja įvairias strategijas, siekiant padidinti kapitalą.

Pagrindinis dalykas yra surasti neįvertintas obligacijas, jas laikyti iki jų kaina pakyla ir parduoti dar prieš išpirkimą.

Tokiai strategijai įgyvendinti naudojamos įvairiausios technikos ir priemonės.

Reitingų analizė.

„Nuo apačios į viršų“ analizė. Stebimos konkrečios obligacijos, siekiant rasti tokias obligacijas, kurių emitento reitingas dėl vienokių ar kitų veiksnių gali padidėti. Tada kils ir obligacijų kaina. Tokia analizė reikalauja fundamentalių ekonomikos žinių, mokėjimo analizuoti korporacijų finansines ataskaitas.

Makroekonominė analizė.

„Nuo viršaus į apačią“ analizė. Ieškomos obligacijos, kurių kaina gali išaugti dėl atitinkamos ekonominės situacijos, tinkamos rinkos palūkanų normų krypties, pasaulinės ekonomikos augimo tendencijų.

Pavyzdžiui, sparčiai kylančiose rinkose, gerėjant jų ekonomikai, šalių ir įmonių obligacijų kainos taip pat turėtų kilti.

Sektorių rotacija.

Remiantis ekonomikos perspektyvomis, investuojama į tam tikro sektoriaus obligacijas. Sektoriai turi turėti istoriškai aiškiai išreikštą cikliškumą.

Kylant ciklui, kyla ir to sektoriau obligacijų kaina. Kai ciklais baiginėjasi, obligacijos parduodamos ir ieškoma kito, tuo metu kylančio sektoriaus su dar neįvertintomis obligacijomis.

Rinkos analizė.

Obligacijos perkamos ir parduodamos rinkoje atsižvelgiant į paklausos ir pasiūlos rinkoje susiformavimą. Tai dar galima pavadinti spekuliavimu.

Finansinės trukmės valdymas.

Norint suvaldyti palūkanų normų pokyčių riziką, reguliuojama obligacijų portfelio finansinė trukmė.

Numatydami kylančias rinkos palūkanos normas ir norėdami apsaugoti obligacijų kainų kritimo dėl finansinės trukmės poveikio,  tikriausiai norėsime parduoti ilgesnės trukmės obligacijas ir pirkti trumpalaikes obligacijas.

Ir priešingai, siekiant maksimizuoti pelną krentant rinkos palūkanų normoms, sieksime pailginti obligacijų portfelio finansinę trukmę.

Išskiriamos trumpos finansinės trukmės, nuosaikios finansinės trukmės, ilgos finansinės trukmės strategijos. Tai labai dažnai naudojamos strategijos.

Pajamingumo kreivės pozicionavimas.

Obligacijų portfelio obligacijų išpirkimo struktūra gali būti paremta numatomais santykių pokyčiais tarp obligacijų su skirtingais išpirkimo laikotarpiais pajamingumų.

Tokius santykius vaizduoja obligacijų pajamingumo kreivė. Kuo ilgesnis išpirkimo laikotarpis, tuo didesnis obligacijų pajamingumas.

Tačiau šis santykis gali kisti ir suteikia galimybę obligacijų portfelį esamoje ekonominėje situacijoje laikyti geriausioje kreivės vietoje.

Riedėjimas žemyn.

Normaliu atveju, trumpalaikių obligacijų palūkanos yra mažesnės už ilgalaikių obligacijų palūkanas. Artėjant išpirkimo laikotarpiui, obligacijos kaina didėja, o jos pajamingumas mažėja, t.y. pajamingumo kreive „riedama“ žemyn.

Tai reiškia, kad obligacijos laikomos, kol jų kaina pakyla ir parduodamos prieš išpirkimą, pasiimat kiek galima didesnį pelną.

Esant „normaliai“ rinkos palūkanų aplinkai, tokia strategija gali būti plačiausiai taikoma.

Išvestinės finansinės priemonės.

Siekiant maksimalios obligacijų portfelio grąžos galima naudoti ateities sandorius, opcionus, kitas priemones, kad būtų galima pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias sukuria kintančios rinkos palūkanų normos obligacijų emitento kreditingumui.

Kiti būdai.

Obligacijų portfelį formuojant iš ilgalaikių obligacijų ir/arba žemesnio reitingo obligacijų su aukštu kuponu. Tai padidina riziką šiek tiek daugiau nei kitos strategijos.

Aktyvios vs. Pasyvios strategijos

Diskusija tarp šių strategijų vyksta jau seniai. Tačiau reikia nepamiršti, kad obligacijų rinka yra labai efektyvi ir individualus investuotojas gali sėkmingai valdyti tiek pasyvios, tiek aktyvios strategijos obligacijų portfelius.

 

Facebook Comments

Leave a Reply

%d bloggers like this: