Pieno sektoriaus apžvalga
Pieno sektoriaus krizė. Nors sakoma, kad pasaulinė pieno sektoriaus krizė prasidėjo 2014 metais, greičiausiai, ji neprasidėjo va taip iš nieko ir staiga.
Ji užprogramuota buvo jau labai seniai. Ir tikslingiau teigti, kad krizė buvo visada, vos tik rinką pradėjo kontroliuoti politinės jėgos. Tiksliau tariant, pieno perdirbėjams neigiamą įtaką daro „valstybinis reguliavimas, ribojami laisvi susitarimai dėl žaliavinio pieno supirkimo kainos, nustatomi santykiai su pieno gamintojais.“
Todėl sunku tikėtis, kad krizė baigsis iki 2018 m., kaip taip mano JAV Agrokultūros departamentas (USDA). Reikia prisiminti, kad nuo 1984 m. iki 2015 m. balandžio Briuselis buvo įvedęs pieno gamybos kvotas. Sunki padėtis ES pieno rinkoje. Ją dar labiau pasunkina sankcijos Rusijai ir Rusijos sankcijos Europai.
Atkreipiamas dėmesys, kad ES pieno sektoriaus problemas gilina auganti pieno gamyba. Atseit, Europai reikėtų mažinti pieno gamybą, tačiau ūkiai finansinį likvidumą išlaiko per primilžio didinimą. Tas pats ir visame pasaulyje: didėja gamyba, mažėja tiek supirkimo, tiek produkcijos kainos.
Mažėja pieno supirkimo kaina
Tai mažina ir taip žemas supirkimo kainas. Skaičiuojama, kad 2016 m. pavasarį vidutinė ES pieno supirkimo kaina siekė 1.65 euro už kilogramą. Prieš du metus kaina buvo beveik dvigubai didesnė.
Šveicarijos ūkininkai irgi jau skambina nerimo varpais. Pieno supirkimo kainos šalyje jau mažesnės už kaštus. Ir visur ūkininkai šaukiasi vyriausybės pagalbos. Bet gal tik šveicarai supranta, kad subsidijos nėra gera išeitis.
Ne euro zonos šalims neigiamą įtaką gali turėti ir stipri nacionalinė valiuta. Šveicarijos frankas daro neigiamą poveikį ne tik pienui sektoriui, bet ir visai ekonomikai. Būtent Briuselio kvotų atšaukimas išprovokavo spartų pieno gamybos kreivės kilimą.
Suprantama, kad dėl to pieno supirkimo kainos turėtų kristi. Analitikai dar bando visą tai pateisinti kritusiomis naftos kainomis ir be abejo, lėtėjančia Kinijos ekonomika. O kur dar galimas ES ir JAV laisvos prekybos susitarimas. Nors, galbūt, realiausią įtaką padarė Rusijos embargas.
Problemų sprendimas
Briuselis naudoja intervencinius pieno produktų supirkimus, kainai nukritus žemiau nustatytos ribos. Ūkininkai šiemet labai aktyviai naudojasi šia galimybe. Lietuva šiai problemai spręsti eina pačiu paprasčiausiu, bet nebūtinai geriausiu keliu – išmokėti ūkininkams paramą.
Reikia pripažinti, kad paramos davimas yra šiurkštus rinkos dėsnių pažeidimas. Rinka gali to neatleisti. Šalies premjeras A.Butkevičius buvo priverstas skubiai lėkti į Briuselį ir prašyti paramos, nes 75-80 mln. eurų, reikalingų pieno sektoriui, biudžetas neturi.
Tiesa, net ir turtingiausios ES šalys nevengia tokių pat populiarių sprendimo būdų. Tik va didžiulis klausimas: kodėl Vokietija skiria beveik tiek pat kiek ir Lietuva – virš 100 mln. eurų. Tačiau Lietuva rems apie 30 000 ūkių, o Vokietija – 70 000.
Maža to, valdantieji Lietuvoje sugalvojo įstatymais reguliuoti pieno supirkimo kainas, kad pieno gamintojams būtų mokama ne mažiau 90% vidutinės ES pieno kainos. Populistams visiškai nesvarbu, kad tokiais sprendimais žlugdomas Lietuvos žemės ūkis.
Verslo žinios paskaičiavo, kad nuo 2014-ųjų pradžios jiems iš nacionalinio biudžeto ir ES fondų pervesta beveik 154 mln. Eur.
Pieno perdirbėjų akcijos
Štai tokioje nepalankioje situacijoje atsidūrė 4 didžiausios Lietuvos pieno perdirbimo bendrovės:
Sunkumai joms prasidėjo dar prieš sankcijas. Rusijos tarnybos vienaip ar kitaip ribojo bendrovių produkcijos importą. Jau tada Lietuvos kompanijos pradėjo ieškoti kitų rinkų. Tuo pačiu optimizuoti veiklą, mažinti sąnaudas.
Su naujais iššūkiais ir taip sunkiu visai pieno rinkai laikotarpiu, lietuviškoms perdirbėjų kompanijoms vienaip ar kitaip pavyksta susitvarkyti. Pelningai dirbti 2013-2015 m. laikotarpyje sekėsi beveik visoms kompanijoms. Tik AB Rokiškio sūris 2014 m. patyrė nuostolių.
Pakankamai aukštu Grynuoju pajamingumu pasižymėjo AB Žemaitijos pienas.
Konkurencinį spaudimą geriausiai atlaikyti ir parodyti aukštesnį Bendrąjį pelningumą pavyko AB Žemaitijos pienas.
Nežiūrint to, kad pigiausiai pieną 2015 m. supirkinėjo AB Vilkyškių pieninė. Po 187,5 euro už toną.
Brangiausiai pieną 2015 m. supirkinėjo AB Rokiškio sūris, po 267.00 eurus už toną.
Visų keturių kompanijų EBITDA pelningumas turi panašią dinamiką. 2015 m. mažėjimo tendenciją palaikė tik AB Vilkyškių pieninė EBITDA pelningumas.
Sankcijos Rusijai ir kontrasankcijos privertė pieno perdirbimo bendroves ieškoti naujų rinkų produkcijos realizavimui.
Problema ta, kad kompanijos gamina greitai gendančius produktus ir jų sandėliuose nelaikysi, būtina greita realizacija.
Ženkliai pardavimų dalis Lietuvoje padidėjo AB Vilkyškių pieninė ir AB Pieno žvaigždės pardavimuose. Pardavimų dalis ES šalyse augino visos kompanijos.
Pardavimų geografija išsiplėtė beveik po visą planetą: nuo Japonijos iki JAV.
Bendra visų keturių šalių pardavimų geografija atrodo taip:
Dividendus už 2015 m. nusprendė išsimokėti tik AB Rokiškio sūris ir AB Pieno žvaigždės akcininkai. Dividendo mokėjimo koeficientas sudarė atitinkamai 0.64 ir 1.02.
Apibendrinimas
Norėtųsi, kad perdirbimo bendrovės dirbtų kiek galima laisvoje konkurencinėje rinkoje. Tačiau sunku tikėtis to sulaukti artimiausiu metu.
Minėtos bendrovės parodė, kad sugeba dirbti efektyviai, kiek gali efektyviai dirbti maisto perdirbimo bendrovės apskritai.
Nė viena kompanija savo akcijoms neturi rekomendacijos „parduoti“. Visas akcijas galima pirkti. Pienininkų akcijos nuo seno vadinamos „gynybinėmis akcijomis“.
Dauguma mūsų skaitytojų ir investuotojų labiau vertina AB Vilkyškių pieninė ir AB Rokiškio sūris akcijas.