Valiutų kursų režimai: griežtas ir griežtesnis. Kad balansas netaptų balastu

Ketvirtas apie valiutas. Plaukiojančio ir pririšto valiutų režimų pliusai ir minusai. Važiuojam toliau. Valstybė yra tas pats biznis, tik didžiulis. Kažką perka ir už tai moka pinigus, kažką parduoda ir už tai gauna pinigus iš kitų valstybių ir t.t.

Pakalbėsim apie prekybos balansą – ypač apie komponentą kuris ekonomikoje žinomas kaip (X-I) – paslaugų ir prekių eksportas minus paslaugų ir prekių importas.

Jei (X-I) yra teigiamas – valstybė eksportuoja daugiau nei importuoja, reiškia, kad babkių ateina daugiau nei išeina.

Jei (X-I) yra neigiamas – valstybė eksportuoja mažiau nei importuoja, reiškia, kad babkių ateina mažiau nei išeina. Paprasta, kaip septyni alaus bokalai.

Paimkim pavyzdį.

Tarkim, kad šalis X (valdžia, įmonės ir gyventojai) per metus importavo prekių ir paslaugų iš kitų valstybių už 100 milijardų eurų, bet eksportavo prekių ir paslaugų už 150 mlrd eurų – gaunasi, kad šalis turi 50 milijardų trade surplus‘ą. Jei turim atvirkštinę situaciją – šalis turi trade deficit‘ą.

Prekybos surplusas indikuoja, kad šalis X yra kreditorius likusiam pasauliui ir reiškia, kad šalis teikia prekes/paslaugas ir resursus kitoms valstybėms, o tos valstybės už tai yra skolingos babkių.

Šalis X su prekybos pliusu, teikdama resursus, leidžia kitoms valstybėms didinti produktyvumą, turint prekybos deficitą. Yra tam ir terminas – financing deficit. Galima apie tai galvoti taip pat, kaip apie paskolas, daug panašumų. Gauni dalykų, kažką darai ir augi.

Japonija jau seniai yra didžiausias pasaulio kreditorius, Vokietija yra antra, Kinija – trečia (vokiečiai neseniai aplenkė kitaicus).

Kas didžiausias pasaulio vartotojas? Ko gero, obvious, – štatai. Ir labai cool, dėl to jie ir auga. Tik Donaldas to nesupranta. Greičiausiai supranta, bet gi reik kažką faino redneckams parėkaut, blyn. Deficitas nėra blogai, šalis gali investuot į augimą, bet tam reikia pakariaut. Aš apie valiutas, ne apie tankus (nors tankais irgi kartais reikia).

Gerai, dabar galim eit prie valiutų režimų pliusų ir minusų. Visur yra visko.

Plaukiojančio režimo pliusai:

Pagrindinis pliusas yra tai, kad dėl rinkos galių (paklausa ir pasiūla), prekybos balansas pasireguliuoja kaip reikia. Jei šalis daug eksportuoja reiškia, kad kitos šalys turi pirkti jų valiutą, kad atsiskaitytų už prekes. To pasekoje eksportuotoja turi daug babkių ir gali esant reikalui įsikišti į valiutų rinką ir pasikoreguoti, ką jiems ten reik. Pvz jei valiuta stiprėja (apie tai kiek vėliau).

Realiai gaunasi, kad, šiuo atveju, eksportuotojai yra apdovanojami, o šalys kurios nieko negamina yra skriaudžiamos.

Dar vienas pliusas – centriniai bankai turi laisvės ir gali mąstyti apie kitus svarbius reikalus. Yra daug makroekonominių faktorių, kurie taip pat svarbūs: infliacija, darbo vietų kūrimo skatinimas ir t.t. Gali vykdyti tokią pinigų politiką, kokią mano geriausia esanti valstybės interesams. Tuo tarpu, pririšto režimo šalių centriniai bankai turi koncentruotis ties peg‘o palaikymu. Tai pagrindinis tikslas.

Ir paskutinis pliusas, vertas papezėjimo – Jokių ilgalaikių įsipareigojimų. Galima reaguoti greitai, kad ir kas be nutiktų – nėra pančių. Nepriklausomybė gerai, pagalvokit apie Portugaliją, Airiją, Graikiją ir Ispaniją per krizę (PIGS) – bėdų buvo ir yra krūvos, o priemonių jas spręst nebuvo. Kodėl? Nes laisvės nebuvo. Reikėjo varyt į Frankfurtą ar dar kur ir verkt. Vokiečiams zjbs – PIGSams nifiga. Tai tiek.

Plaukiojančio režimo minusai:

Tas pats, apie ką kalbėjau. Biednesnės šalys, kurios daug importuoja turi keist savo valiutą į kitas. Maža to, kad jie išleidžia daugiau nei gauna, jų valiutos kursas krenta. Importai tampa brangesni, o resursų pasireguliuot nėra tiek jau daug. Bet viskas norm, pasaulis taip sudėtas – lygybei vietos nėra ir nereik.

Kitas minusas – volatilumas eksportuotojams ir importuotojams. Bizniai pastoviai turi rūpintis tuo, kaip apsisaugoti nuo valiutų kursų šokinėjimo. Parduodi ką jankiams su mokėjimo atidėjimu ir žinai, kad gausi baksus, o tau reiks keistis į eurus ir t.t. Yra būdų kaip tą sutvarkyt, bet ne apie tai aš šiandien.

Paskutinis minusas vertas papezėjimo – būtent galimybė, kad centriniai bankai/valdžia įsikiš ir manipuliuos reikalus taip, kaip jiems atrodo geriausia. Tai ir pliusas, ir minusas. Kas žino kas geriausia valstybei? Ekspertų komitetas? Praktika rodo, kad toli gražu ne visada. Tai tiek.

Pridėsiu rant‘ą gal bus kiek aiškiau.

Plaukiojantis režimas turi ir kitą vardą – flexible. Kodėl? Todėl, kad esant reikalui, centriniai bankai gali įsikišt ir patvarkyt reikalus, kad balansas būtų. Tai vadinasi managed float.

Kartais centriniai bankai gali įsikišt tam, kad pasipelnyti – dirty float.

Pavyzdžiai:

Importuotoja A – Jei šalis yra importuotoja (turi deficitą), tai staigus šalies valiutos kurso pakilimas padaro importus „pigiais“. Deficito augimas gali tapti nekontroliuojamas.

Importuotoja B – Jei šalis yra importuotoja (turi deficitą), tai staigus šalies valiutos kurso kritimas padaro importus „brangiais“. Šalies augimas gali labai sulėtėti.

Susiję straipsniai:

Eksportuotoja A – Jei šalis yra eksportuotoja (turi surplus), tai staigus šalies valiutos kurso pakilimas padaro eksportus „brangiais“. Šalies surplusas gali pradėt mažėt, gali lemti defliaciją.

Eksportuotoja B – Jei šalis yra eksportuotoja (turi surplus), tai staihus šalies valiutos kurso kritimas padaro eksportus „pigiais“. Šalies augimas gali tapt nekontroliuojamas. WTF? Gamyba neturės tiek capacity ir gali lemti didelę infliaciją.

Tai realiai esant reikalui valdžia/centrinis bankas gali padaryt intervention‘ą ir pareguliuot dalykus iki tam tikro lygio. Negali padaryt stebuklo.

Priemonės tam intervention’ui – pirkti/pardavinėti savo ar užsienio valiutą, palūkanos ir pinigų kiekis. Apie tai vėliau.

Tai va, kaip ir pliusas – galima patvarkyt, kaip ir minusas – gali ne visi, bet ne visiems ir reik.

Gavosi ilgas, matyt, knygą aš čia rašau.

Gana, apie pririštų režimų pliusus (yra tokių) ir minusus parašysiu kitą dieną – bus tęsinys, važiuosim toliau.

Segenio traukinys, blyn.

Peace

Straipsnio Autorius yra Vaidotas Segenis. Neredaguotą postą skaitykite čia.


Papildoma informacija

Didžiausią prekybos balanso perteklių turinti šalis yra Islandija, 4.65 mlrd. USD (valiuta-euras; palūkanos-nulinės):


source: tradingeconomics.com

Euras dolerio atžvilgiu silpnėja nuo 2008 metų:

EURUSD

Didžiausią prekybos balanso deficitą turi Filipinai, 2.47 mlrd. USD (valiuta-pesas; palūkanos-4.25%):


source: tradingeconomics.com

Nuo 2014 m. valiuta silpnėjo dolerio atžvilgiu:

USDPHP
Facebook Komentarai
%d bloggers like this: