Voreno Bafeto biografija (II dalis)

Voreno Bafeto išsilavinimas

Nedaug esama žmonių, negirdėjusių Voreno Bafeto. Nedaug investuotojų, galinčių pasigirti tokiais laimėjimais, kokiais garsėja Vorenas Bafetas. Keturis rinkos kilimų ir nuosmukių dešimtmečius jis stabiliai tęsė savo sėkmingą komercinę veiklą. Ta veikla nėra rėksminga.

Kartais, būdamas net labai nepopuliarus, jis vis pranoksta tuos, kurių žygiai atneša jiems trumpalaikį “žvaigždės” populiarumą. Jis stebi, šypsosi ir toliau eina savo keliu.

Kaip Bafetas kūrė savo investavimo filosofiją? Kokie žmonės veikė jo mąstymą, kaip jis taikė jų mokymus praktiškai? Kuo šis genijus toks nepaprastas

Voreno Bafeto požiūris į investavimą yra savitas, unikalus, tačiau grįstas filosofiniais principais, perimtais iš keturių stiprių asmenybių: Bendžamino Grehemo, Filipo Fišerio, Džono Baro Viljamso ir Čarlzo Mangerio.

Visi jie prisidėjo prie Bafeto išsimokslinimo – formalaus ir neformalaus. Trys pirmieji yra mokytojai klasikine prasme, o paskutinis – Bafeto partneris, bendramintis ir bičiulis.

Visi keturi stipriai veikė Bafeto mąstyseną. Daugelis jų pamokymų bei patarimų aktualūs ir šiandieniniams investuotojams.

Bendžaminas Grehemas

Grehemas yra laikomas finansinės analizės tėvu. Jis pelnė šią reputaciją todėl, kad iki jo nebuvo finansinės analizės profesijos. Po jo ši veikla pradėta taip vadinti. Du žymiausi jo veikalai yra “Vertybinių popierių analizė” ir “Protingas investuotojas”.

Vertybinių popierių analizė” išvydo šviesą keleri metai po 1929-ųjų fondų rinkos žlugimo. Kiti analitikai ieškojo šio ekonominio fenomeno paaiškinimo – Grehemas padėjo žmonėms finansiškai atsistoti ant kojų ir tęsti veiklą.

Jis pradėjo savo karjerą Volstryte kaip brokerių firmos “Newburger, Henderson & Loeb” pasiuntinys: už 12 dolerių per savaitę surašinėjo lentoje obligacijų ir akcijų kainas.

Paskui Grehemas buvo paaukštintas, o 1919 metais, būdamas dvidešimt penkerių, jis jau uždirbo 600 tūkst. dolerių per metus.

1926-aisiais Grehemas su Džeromu Njumenu įsteigė investicinę bendrovę. Būtent joje bemaž po trisdešimt metų įsidarbino Bafetas.

“Graham-Newman” kompanija pergyveno finansinį 1929 metų žlugimą, Didžiąją depresiją, Antrąjį pasaulinį karą ir Korėjos karą, o išformuota (nemaišyti su bankrotu) buvo 1956 metais.

Esminis jo veikalo “Vertybinių popierių analizė” teiginys yra toks: kruopščiai pasirinktas plataus asortimento nebrangiai pirktų paprastųjų akcijų portfelis gali būti patikima investicija.

Žingsnis po žingsnio, Grehemas padeda įžvelgti tokio požiūrio logiką.

Patikimą investavimą Grehemas apibrėžė principu, kurį pavadino “saugumo atsarga” (angl. margin of safety). Šiuo principu jis siekė sujungti visus vertybinius popierius į vieningą investavimo strategiją.

Iš esmės saugumo atsarga atsiranda tada, kai vertybiniai popieriai dėl kokios nors priežasties parduodami mažesne kaina nei tikroji jų vertė.

Pirkti nepakankamai įvertinus vertybinius popierius nepaisant rinkos lygio ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje buvo originali idėja. Grehemas turėjo tikslą tokią strategiją apibūdinti.

Jis padarė tokią išvadą: jeigu akcijų kaina daug mažesnė nei tikroji kompanijos vertė, pasirenkant akcijas galima vadovautis saugumo atsargos sąvoka.

Kad ši strategija būtų veiksminga, investuotojai turėjo mokėti atpažinti nepakankamai įvertintas akcijas. O tai reiškė, jog jiems buvo reikalinga tikrosios kompanijos vertės nustatymo metodika.

Grehemas pripažino, jog visų svarbiausias rodiklis nustatant kompanijos vertę yra jos būsimasis pelnas, kurio tiksliai apskaičiuoti neįmanoma.

Paprastai tariant, tikroji kompanijos vertė randama įvertinus kompanijos pelną ir padauginus jį iš tam tikro kapitalizacijos koeficiento.

Šis koeficientas, arba daugiklis, priklauso nuo kompanijos gaunamo pelno stabilumo, aktyvų, dividendų politikos ir finansinės “sveikatos”.

Grehemas teigė, jog kompaniją reikia pirkti mažiau nei už du trečdalius tikrosios kompanijos vertės. Tik taip įmanoma nepatirti nuostolių.

Grehemas neteikė reikšmės kompanijos agregatams, nekilnojamam turtui ir įrangai.

Be to, jis atskaitė visus trumpalaikius ir ilgalaikius kompanijos įsipareigojimus. Liko tik grynieji apyvartiniai aktyvai.

“Svarbiausios investavimo idėjos yra šios: žiūrėti į akcijų pirkimą kaip į verslą, išnaudoti rinkos svyravimus ir ieškoti saugumo atsargos.

Štai ko mus mokė Benas Grehemas. Net po šimto metų tos idėjos bus kertiniai investavimo akmenys”, – teigė Vorenas Bufetas.

Grehemo įsitikinimas rėmėsi tikėjimu, jog rinka akcijas dažnai įvertina netiksliai. Dėl to paprastai būna kalti žmogiškieji faktoriai – baimė ir godumas.

Optimizmo apimti godūs rinkos lošėjai priskiria akcijoms didesnę vertę nei tikroji – jie tuo būdu sukuria pervertintą rinką.

O baimė, atvirkščiai, skatina vertinti akcijas menkiau, nei jos yra vertos iš tikrųjų – tuo būdu formuojasi nepakankamai įvertinta rinka.

Kaip sakė Romos poetas Horacijus: “Daugelis, kurie dabar yra pažeminti, bus išaukštinti, ir daugelis, kurie dabar yra išaukštinti, bus pažeminti.”

Taip pat skaitykite:

Filipas Fišeris

Antrasis pagal svarbą Voreno mokytojas Filipas Fišeris savo karjerą pradėjo investicijų konsultacijos įmonėje.

Baigęs Stenfordo universiteto verslo vadybos magistrantūrą, jis ėmė dirbti analitiku “England London and Paris” banko padalinyje, San Franciske.

Greičiau nei per dvejus metus Fišeris tapo banko statistikos skyriaus viršininku. Kaip tik iš šio posto jis stebėjo 1929-ųjų fondų rinkos žlugimą.

Po nevaisingos karjeros brokerių firmoje, Fišeris nusprendė įkurti savo konsultacijų firmą.

Ir štai, 1931 metų kovo 1 dieną paslaugas klientams pradėjo siūlyti “Fisher & Company”.

Tokia veikla užsiimančios firmos kūrimas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje galėjo atrodyti kaip neprotinga rizika, bet Fišeris manė turįs du privalumus.

Pirma, kiekvienas investuotojas, kuriam po rinkos žlugimo dar buvo likę pinigų, ko gero, buvo labai nepatenkintas savo brokeriu.

Antra, Didžiosios depresijos metu verslininkai turėjo daug laiko pasėdėti ir pasikalbėti su Fišeriu.

Fišeris buvo įsitikinęs, kad žmonės gali gauti didesnį pelną, jei investuos į geresnes bendroves, kurios garsėja sumania vadyba.

Kad išskirtų tokias bendroves, Fišeris sukūrė balų sistemą, leidžiančią įvertinti verslo organizaciją pagal jos verslo ir vadybos bruožus.

Aukštesnio už vidutinį pajėgumo kompanijų bruožas, kuris Fišeriui darė didžiausią įspūdį – tai gebėjimas didinti pardavimo apimtį, kuri viršytų pramoninį indeksą.

Šį didėjimą lemia gerai organizuotas pardavimo procesas. Kad ir kokius puikius gaminius ar paslaugas kurtų kompanija, jeigu jais nebus “kvalifikuotai prekiaujama”, analizės bei tobulinimo pastangos niekuomet nevirs pajamomis.

Puikių kompanijų nustatymo kriterijus – aukšta vadybos kokybė. Fišeris tvirtino, kad geri vadovai būtinai kuria naujus gaminius ir paslaugas, o tai, savo ruožtu, skatina ilgalaikį pardavimo apimties augimą.

Vadovai turi įtvirtinti veiklos kryptis, dešimčiai ar dvidešimčiai metų garantuojančias pastovų pelną.

Džonas Baras Viljamsas

1923 metais baigęs Harvardo universitetą, Viljamsas tęsė mokslus Harvardo komercijos fakultete, kur susipažino su ekonominiu prognozavimu ir vertybinių popierių analize.

Paskui jis dirbo vertybinių popierių analitiku dviejose garsiose Volstryto firmose.

Ten prabėgo svaiginamos trečiojo dešimtmečio sėkmės dienos, buvo patirtas 1929-ųjų žlugimas ir jo padariniai. Toji patrtis įtikino Viljamsą, kad norint būti geru investuotoju reikia būti ir geru ekonomistu.

Viljamsas baigė rašyti disertaciją 1937-iais metais. Dar jos nė neapgynęs savo veikalą pasiūlė “Macmillan” leidyklai. Pasiūlymas buvo atmestas. Leidėjas nusprendė, kad knygoje “per daug matematikos”.

Pagaliau, 1938-aisiais, ją išleido universiteto leidykla, bet tik po to, kai Viljamsas sutiko apmokėti dalį leidybos išlaidų.

Po dvejų metų jis apsigynė disertaciją, kai laimėjo karštą diskusiją su oponentais dėl Didžiosios depresijos priežasčių.

Jo “Investicinės vertės teorija” yra tikras klasikinis veikalas. Šešiasdešimt metų juo savo darbus grindė daugelis žymių ekonomistų, antai Eženas Fama, Haris Markovičius ir Frankas Modiljanis.

Vorenas Bafetas jį vadina viena svarbiausių knygų, kada nors parašytų apie investavimą.

Viljamso teoriją, kaip ir daugelį kitų svarbių idėjų, galima reziumuoti vienu sakiniu: norėdami sužinoti, ko verti šiandien vienokie ar kitokie vertybiniai popieriai, apskaičiuokite, kiek pinigų jie pelnys per savo galiojimo laikotarpį ir tą sumą diskontuokite į dabartinę vertę.

Tai pagrindinė metodika, kurią taikė Vorenas Bafetas vertindamas akcijas ir kompanijas.

Bafetas Viljamso teoriją glaustai apibendrino tokiais žodžiais: “Įmonės vertė nustatoma apskaičiavus pinigų srautą, kurio tikimasi per visą įmonės gyvavimo laikotarpį…”

O pats Viljamsas tai nusakė šitaip: “Karvė verta tiek, kiek duos pieno; višta – kiaušinių; o akcija, po galais – dividendų”.

Čarlzas Mangeris

Vorenas Bafetas ir Čarlzas Mangeris užaugo Omahoje ir nors turėjo daug bendrų pažįstamų, iki 1959-ųjų jie nebuvo susitikę.

Advokato sūnus ir Federalinio teisėjo vaikaitis Mangeris buvo pradėjęs sėkmingą teisininko praktiką, bet labai domėjosi akcijų rinka. 1962-aisiais įsteigė investicinę bendrovę,

labai panašią į Bafeto, bet vertėsi ir teise. Po trejų itin sėkmingų metų jis visiškai atsisakė teisės.

Mangerio investicinė bendrovė Los Andžele ir Bafeto Omahoje laikėsi panašios pozicijos: abi ieškojo pirkti akcijų mažesne kaina nei tikroji jų vertė.

Jos taip pat pasiekdavo panašių rezultatų. Nenuostabu, kad jos dažnai nupirkdavo ir tų pačių bendrovių akcijas.

Mangeris, kaip ir Bafetas pradėjęs pirkti “Blue Chip Stamps” bendrovės akcijas septintojo dešimtmečio pabaigoje, galiausiai tapo jos valdybos pirmininku.

O 1978 metais, kai “Berkshire Hathaway” ir “Blue Chip Stamps” susijungė, jis tapo “Berkshire” pirmininko pavaduotoju, tas pareigas jis eina iki šiol.

Bėgant metams, Mangerio ir Voreno Bafeto santykiai tik stiprėjo. Šiandien Mangeris tebėra “Berkshire Hathaway” pirmininko pavaduotojas, taip pat “Financial Company” pirmininkas (80 proc. “Wesco” priklauso “Berkshire”).

Kad suprastume, kaip artimai šie du žmonės susiję, turime suskaičiuoti, kiek kartų Bafetas yra minėjęs, jog “Čarlis ir aš” padarėme tai, nusprendėme ar manome taip, išnagrinėjome aną reikalą ar pasielgėme šitaip – tarsi “Čarlis ir aš” būtų vienas ir tas pats asmuo.

Jų darbinius santykius Mangeris praturtina ne tik finansiniu įžvalgumu, bet ir komercijos teisės išmanymu. Jis taip pat į juos įliejo intelektualios įžvalgos, visiškai kitokios nei Bafeto.

Mangeris aistringai domisi daugeliu pažinimo sričių – gamtos mokslais, istorija, filosofija, psichologija, matematika – ir mano, kad kiekvienoje iš jų yra svarbių sąvokų, kurias mąslaus proto žmogus galėtų ir turėtų pritaikyti savo veikloje, taip pat ir priimdami investicinius sprendimus.

Visos šios gijos – finansinės žinios, teisinis išsilavinimas ir kitų disciplinų išmanymas – leido Mangeriui susikurti šiek tiek kitokią filosofiją nei Bafeto.

Kol Bafetas vis dar ieškojo palankių sutartinių kainų, Mangeris tikėjo, jog už geras kompanijas verta mokėti brangiau.

Kaip tik Mangeris įtikino Bafetą, kad mokėti triskart brangiau už “See’s Candy” akcijas nei jų tikroji, arba buhalterinė vertė yra išties geras sandoris.

Tai buvo esminio Voreno Bafeto mąstysenos pradžia, jis pats atvirai pripažįsta, jog Čarlis nurodė jam naują kryptį.

Įtakų darinys

Voreno Bafeto ištikimybė Benui Grehemui, Filui Fišeriui, Džonui Barui Viljamsui ir Čarliui Mangeriui yra suprantama.

Grehemas davė Bafetui intelektualinį investavimo pagrindą – saugumo atsargos idėją – ir padėjo jam išmokti valdyti emocijas, kad jis galėtų išnaudoti rinkos svyravimus.

Fišeris jam perteikė veiksmingą metodiką, leidžiančią pasirinkti geras, ilgalaikes investicijas ir ilgą laiką tvarkyti vertybinių popierių portfelį, taip pat įtikino Bafetą, jog išmintinga yra skirti visą dėmesį tik kelioms geroms bendrovėms.

Viljamsas davė jam matematinį modelį, kaip apskaičiuoti tikrąją kompanijų vertę. Mangeris paskatino Bafetą domėtis geromis kompanijoms ir gauti iš jų pelną. Galima sakyti, kad Bafetas yra visų tu keturių žmonių sintezė.

Prancūzijos filosofijas, Renė Dekartas rašė: “Negana turėti aštrų protą. Svarbiausia juo gerai naudotis.” Būtent šis bruožas skiria Bafetą nuo kitų investuotojų.

Tiesa, daugelis jų yra labai protingi, drausmingi ir atsidavę savo veiklai. Tačiau Bafetas pranoksta juos visus, nes puikiai geba sujungti keturių išmintingų vyrų strategijas į vieningą, darnią ir nuoseklią metodiką.

Straipsnį parengė: Verslas.In

Autorius: Lina Milkevičiūtė

Pirmą kartą paskelbta: Spekuliantai.lt

Voreno Bafeto knygos:

Pirma dalis.

Patinka turinys? Palaikykite turinio kokybę Apie Investavimą Paprastai Patreon!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: